"Ir nustoji rėkti, arba... "

Kodėl mes taip organiškai nepernešame vaikų rėkimo ?

Štai mažas vaikas negavo kažko, ko norėjo, ir parkritęs ant grindų garsiai rauda. Gal netgi kūkčiodamas ir springdamas.. gal netgi rankomis, kojomis ar net galva daužydamas į grindis.

Ir štai šalia jo suaugęs. Sukandęs dantis, rankas sugniaužęs į kumščius.. Visas įsitempęs. Pakilęs spaudimas, padažnėjęs pulsas.. raudonis muša veidą ir nėra vietos kur pasidėti. Rodos bet ką padarytų, kad tik visas tas rėkimas kuo greičiau pasibaigtų.

Tarp dviejų asmenybių vyksta kova..

Vaikų auklėjimo klasika sako, kad suaugusysis negali sau leisti šitos kovos pralaimėti. Jeigu jis nusileis - tuomet vaikas supras, jog rėkimas yra puikus būdas pasiekti tai, ko šiaip jau įprastomis priemonėmis nepasieksi.  Pasidavęs ir nusileidęs tokiam mažam teroristui suaugusysis bus laikomas silpnu ir leidžiančiu savim manipuliuoti. O tas iš mūsų, kuris tvirtai laikysis savo ir nenusileis mažam rėkiančiam žmogučiui - bus laikomas principingu ir teisingai auklėjančiu tėvu/globėju. Šioje vaiko-suaugusiojo kovoje laimėtojas gali būti tik vienas.

Ir štai mes, rimti, atsakingi ir puikiai suprantantys šią klasikinę teoriją stovim tvirti kaip mūrai ir laikomės savo. Mūsų mažas žmogus kūkčioja ir springsta ant grindų - o mes turim būti stiprūs, nuoseklūs ir nesiduoti manipuliuojami. Nuo šitos kovos mums darosi bloga. Dažnas mūsų pradeda rėkti ant vaiko, ar grasinti jam, kad jei nesiliaus raudojęs - mes jam padarysim dar blogiau. Dažnas net pakelia ranką prieš tokį isterikuojantį neklaužadą. Kiti stengiasi atsiriboti nuo rėkimo. Išeina iš kambario - arba patį vaiką uždaro kitame kambaryje - kad išsirėktų.

O ar dažnas iš mūsų pagalvoja, kad jeigu vaikas rauda.. jei jis daužosi į grindis... jei jis negali žodžio pratarti per nepaliaujantį kūkčiojimą - tai visų pirma ir svarbiausia yra tai, kad mūsų vaikui yra blogai. Jis verkia dėl to, kad jam liūdna ir pikta. Jis verkia dėl to, kad kažkas jam šiuo metu yra labai svarbu ir nepaprastai reikalinga, ir to kažko jis negauna. Bandymai paprašyti / pasiekti / paimti nepavyko - ir jis nebežino ką daugiau daryti. Mažam žmogui labai skaudu.

O jam artimas žmogus, jo mama, tėtis, močiutė, teta ar auklė, ne tik nepadeda jam pasiekti šio be galo svarbaus jam tikslo - bet dargi ir atvirkščiai. Yra pikti.. rėkia, gąsdina ar net mušasi. Šie nepaprastai svarbūs dideli žmonės ne tik kad nepadeda nusiraminti ir išeiti iš šios skausmingos ir neviltimi persmelktos vaiko būsenos.. Ne.. jie nusisuka.. Jie tarsi sako "Mums Tu toks nesi reikalingas, mes Tavęs tokio nepriimam. Jeigu Tau yra blogai - tai pats ir tvarkykis. Ir, geriau padaryk tai kuo greičiau!".

Ir tikrai, susidūrimas po susidūrimo, isterija po isterijos mažas žmogutis išmoksta mūsų duodamą pamoką. "Mane myli tada, kai esu linksmas, laimingas ir paklusnus. Jeigu noriu būti mylimas, turiu nustoti kovoti dėl to, kas man svarbu ir reikalinga". O mylimas, tikiu, trokšta būti kiekvienas vaikas.
Ir štai, vieną gražią dieną isterijos baigiasi. Suaugusieji patenkinti.. Mažo žmogaus širdutėje žaizda - bet niekas to nenori pastebėti.  Juk ir mus taip tėvai augino - ir štai, pažiūrėkite - normalūs išaugome.. Ar ne?

Visa bėda, kad mūsų širdyse likę randai pradeda skaudėti tada, kai matome ant žemės parkritusį raudantį vaiką. Gal būt dėl mūsų pačių žaizdų mes negalime išlikti ramūs ir norime, kad vaiko isterija kuo griečiau baigtųsi. Savo pačių skausmą iš paskutiniųjų laikome sukąstais dantimis ir sugniaužtais kumščiais. Gal būt..

O ką tada daryti? Jeigu yra kažkas, ko vaikui labai reikia, bet tikrai, dėl rimtų ir objektyvių priežasčių negalima? Spjauti į viską ir leisti vaikui viską, kas tik šaus į galvą idant jo neįskaudinti?

Ne. Nemanau. Jeigu kažko tikrai negalima - tai negalima. Tiesiog mažylio liūdesį dėl tokio draudimo turėtume priimti be pykčio. Juk jei kažko labai svarbaus ir brangaus netektume, ir tai sukeltų mums didžiulį sielvartą - norėtume, kad artimiausi žmonės mus suprastų ir palaikytų, leistų mums išsiverkti, apkabintų švelniai ir padėtų nurimti. Ne pykčiu ir grasinimais, ne savo atsukta nugara ir bejausmiu ignoravimu, o savo meile ir rūpesčiu padėtų mums su mūsų netektimi susitaikyti.

Tai ir elkimės su savo vaikais taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis.

apie vaikų nuosavybę

Artėja Kalėdos.. Dovanų po eglute metas. Taip smagu dovanoti vaikams dovanas.. Lėlytę, su kuria galės žaisti, knygelę, kurią galės skaityti, rūbelį, kuriuo galės pasipuošti, šiltus brangius batukus.. Dovanojame džiaugdamiesi, įsivaizduodami koks gražus ir laimingas bus vaikas, kaip mylės savo žaislus ir saugos rūbelius...

Bet ar esame pasiruošę tam, kad mažas žmogus savo dovanomis naudosis ne taip, kaip mums norėtųsi? Kas, jeigu lėlytę norės nukirpti, knygelę apipaišyti, o su naujais batukais išklampoti visas aplinkines balas ?

- jei lipsi į balas - eisim namo!  - griežtu balsu sako tėtis..
- jei paišysi knygeles - knygelės išeis.. - gąsdina mama
- lėlėms plaukų kirpti negalima!

.. o kodėl negalima? ar šie daiktai yra mūsų, ar vaiko?  Jis ar mes turėtume spręsti, kaip tinkamai jais naudotis? Ar norėtume, kad kas nors mums nurodinėtų, kaip mums elgtis su mūsų daiktais? Ar net grasintų juos iš mūsų atimti, jei nedarysime kaip paliepti?

Kodėl manome, kad galime su vaiku elgtis taip, kaip nenorėtume, kad būtų elgiamasi su mumis?
Vaiko daiktai - vaiko nuosavybė. Ir jis kaip tinkamas pats gali spręsti, ką ir kaip su jais daryti. Nori - sulaužyti ar apipaišyti.. Nori - padovanoti kam nors, ar išmesti. Ir nesvarbu, kaip dėl to jaučiamės mes. Svarbu, kaip jaučiasi mūsų mažas žmogutis. O sveikos psichikos vaikas aiškiai parodo, kad jam nepatinka, kai savinamės jo turtą.

Ir ypač kai kėsinamės į tokią svarbią vaiko nuosavybę, kaip jo kūnas:

- žaisti galėsi eiti tada, kai viską suvalgysi!
- nevalgyk tiek daug, skaudės pilvuką..
- tu jau pavargęs, gulkis ir miegok.


Įdomu, kada žmonija pradėjo galvoti, kad suaugę geriau už vaiką žino kada ir kiek jis turi miegoti ar valgyti?

Įsivaizduokit, kad jums kas nors taip komanduotų. Kaip reaguotumėte į tokius pareiškimus? Manęs, pavyzdžiui, tokie nurodinėjimai švelniai tariant nedžiugintų ir tokį "vadovą" norėčiau pasiųsti kuo toliau..

Mūsų vaikai irgi nesidžiaugia tokiu mūsų elgesiu. Lipa iš lovos, nenorėdami miegoti.. Verkia, jei bandom juos išlaikyti per prievartą.. Nenori keltis žadinami.. Atsisako valgyti, jei maistas jiems neskanus arba jei jaučiasi sotūs.

Ir mes, tėvai, turėtume tuo džiaugtis. Jeigu vaikas mums nepaklūsta - reiškia jis aiškiai jaučia ko jam reikia ir turi pakankamai drąsos ir pasitikėjimo savimi, kad dėl to kovotų. Klausykimės savo vaikų! Jokie dietologai, maisto piramidės ar kalorijų lentelės nežino geriau už patį žmogaus organizmą kokių ir kiek medžiagų jam reikia. Jokia knyga apie miegą nesudarys geresnio režimo vaikui, nei jis netrukdomas susidarytų sau pats. Ir nepratinkime vaikų klausyti mūsų nurodymų, o leiskime jiems neprarasti gebėjimo įsiklausyti į save.

Tai vaikui būtų tikrai didžiulė dovana.

Nedėkingas

Viena pagyvenusi moteris nuolatos pasakoja savo vaikams ir visiems aplinkiniams apie tai, kaip be galo sunku jai buvo savo vaikus auginti. Selektyvi atmintis saugo tik tai, ką gero vaikams ji padarė: virė valgyti, plovė vystyklus.. Moteris jaučiasi labai daug investavusi į savo vaikus - paaukojusi jiems gražiausias savo gyvenimo dienas.. O jie, dabar jau suaugę ir savo šeimas sukūrę, kažkodėl nepuola tenkinti kiekvieno motinos įgeidžio. Kokie nedėkingi...

Štai kita moteris savo jau suaugusiems ir šeimas sukūrusiems vaikams primygtinai bruka savo paslaugas ir pinigus garsiai deklaruodama, kad už jos pagalbą dabar, vaikai privalės jai padėti senatvėje. Ir negali atsisakyti pagalbos, neužgaudamas tokios "rūpestingos" mamos.. Tik vaikai, kažkodėl, vistiek nesijaučia dėkingi...

Nuo ko gi priklauso vaikų dėkingumas? Jeigu jo negali nei primesti, nei nupirkti - kaip jį pelnyti?

Ar vaikai išvis turi jaustis dėkingi savo tėvams ?

Ar tai, kad mažą žmogutį devynis mėnesius nešiojame po širdimi, vėliau nešiojame priglaudę prie krūtinės, pavargusį užnešame laiptais ar užsnūdusį parnešame į lovą.. Kad dalinamės su mažu piliečiu savo dienomis, pamiršę ramų poilsį naktimis dalinamės su juo savo lova.. Kad maitiname savo pienu, o vėliau atiduodame geriausią kąsnį nuo savo stalo..  Ar tai, ir dar daug dalykų, kuriuos kasdien daro tėvai, suteikia jiems teisę reikalauti iš vaiko dėkingumo? Ar savo meilę ir rūpestį vaikui atiduodame, ar tik skoliname tikėdamiesi atgauti su procentais?

Aš esu dėkinga savo tėvams. Tačiau ne už tai, kad jie mane pagimdė ir užaugino. Ne už tai, kad pamaitino ir aprengė, išlaikė ir išmokslino. Juk visa tai - tėvų pareiga.
Dėkinga esu už akimirkas, kurios sušildo prisiminus. Už tai, kad papūtė nubrozdintus kelius. Už tai, kad sergančiai skaitė pasakas. Už tai, kad nešė ant pečių, kai blogai jaučiausi. Už tai, kad glostė nugarą prieš užmiegant. Už tai, kad laikė už rankos, kai bijojau dantų daktarės.  Už tai, kad glostė plaukus, kai galvą ant kelių padėjus verkiau dėl kažkurios nelaimingos meilės...
Už tai, kad ir šiandieną jie yra šalia ir visada pasiruošę padėti nieko už tai neprašydami.

Tai besąlyginė tėvų meilė. Iš jos ir gimsta dėkingumas. Nenupirktas, neprimestas ir neišskaičiuotas.

apie vaikų barimą

Šiandien tėtis pakeltu balsu barė dukrą už tai, kad neklauso ir lenda į jo įrankių dėžę. Tėja labai nusiminė.

Vėliau, mums su mažąja nuėjus į lovą valgyti pienuko ir migdytis dukrytė pradėjo man pasakoti:

Tete py (tėtis pyksta)

Tete baa, niu-niu-niu (tėtis barė, sakė negalima)

Tada apsiverkė bepasakodama. O kai nurimo pradėjo kalbėti vėl:

Mū niu-niu-niu (muštis negalima)

Baa niu-niu-niu (bartis negalima)

a Tieja, a mama baa niu-niu-niu, teti (ir Tėjos ir mamos negalima barti, tėti)

va taip va pusantrų metų vaiko lūpom kalba išmintis :)

Nusprendėm, kad reikia eiti pas tėti susitaikyti. Taip ir padarėm.

Tėtis jau buvo nebepiktas. Pasiėmė mažąją ant rankų ir jos atsiprašė. Pasakė, kad pasielgė negerai, ir kad vaikų barti ir piktai su jais kalbėti negalima. Ir kad stengsis taip daugiau nedaryti.

Mažoji rimtai suraukus antakius išklausė viso atsiprašymo. Tada pasimatavo su tėčiu nosimis, nusišypsojo, davė jam bučkį ir linksma nubėgo užsiimti savais reikalais. 

Mažoje širdelėje nėra vietos didelėms nuoskaudoms :)

Kiek saugoti vaiką ?

Turiu nerimą.


Mano mažosios pramogų sąraše jau gerą pusmetį yra laipiojimais mūsų dideliais mediniais laiptais. Negana to, kad ji nori laipioti savarankiškai - dabar, jau nebe pirmą savaitę, žemyn ji stengiasi lipti atsistojus. 
Kasdieniuose rūpesčiuose vis įsitempus klausausi - ar nepasigirs mažų delniukų ar pėdučių tapsėjimas laiptų link.. Ir įtarus, kad mažosios planuose jau atsirado kelionė laiptas - viską metu ir bėgu "gelbėti".
Kartais - kai kelionė veda į viršų - man užtenka tik žvilgsniu nulydėti savo alpinistę. Tuomet stoviu laiptų apačioje su drebančia širdimi ir prakaituojančiais delnais - pasirengusi bet kurią akimirką pulti aukštyn gaudyti besiritančio savo vaiko.. Ir kas kart po plauką man nubąla, kol pagaliau ji saugiai pasiekia viršų.
O kai mažoji susiruošia lipti žemyn - aš vietoje nebeišstoviu. Paimu ją už rankos, ar bent jau prisėdu keliom pakopom žemiau, kad ji būtų nuo manęs ne daugiau kaip per ištiestą ranką. Kad apsaugočiau nuo nelaimės..


Tarsi to būtų mažai - dabar jos ekstremalias pramogas papildė tokie dalykai kaip supamojo arkliuko maksimalių įsisiūbavimo amplitudžių išbandymas stovint kojomis ant sėdynės arba lipimas ant virtuvės stalo.  Ir esu tikra, kad tuo dar viskas nepasibaigs.. 


O juk mano mažai tyrinėtojai dar tik pusantrų metukų. Dar tokia maža.. Negalėčiau sau atleisti, jei jai kažkas blogo nutiktų. Kažkas, nuo ko būčiau galėjusi ją apsaugoti.. Todėl ir bėgu vis, dėl savo pačios ramybės, ir vis "gelbėju"..


Būtų viskas kaip ir aišku - bet yra du dalykai, kurie neduoda man ramybės:

• Pirmas - aš nuolatos įsitempus. Ir nuolatos blaškausi tarp savo darbų ir rūpesčio mažąja. Dėl to darausi irzli..

• Antras - mažoji aiškiai nepatenkinta mano kišimusi į jos planus. Ji irgi darosi irzli.

Mes abi dėl tokio mano elgesio jaučiamės prastai. Gal kažką darau ne taip?


Jean Liedloff knygoje "The Continuum Concept: In Search Of Happiness Lost" aprašo Amazonės indėnų vaikus, kurie nevaržomi žaidžia ant skardžio, ar maudosi srauniuose upės vandenyse. Kūdikiai ropinėja šalia laužo ar žaidžia su aštriais peiliais.. Nedraudžiami ir nesaugomi.. Ir visų svarbiausia nesusižeisdami. Tokia mūsų, žinduolių prigimtis - mano autorė. Mūsų mažyliai turi puikiai veikiančius savisaugos instinktus ir gali patys savimi pasirūpinti. Tėvai pasitiki savo vaikais, nesvarbu kokie maži jie bebūtų, ir neleidžia savo baimėms apriboti vaiko laisvės.
Juk katės savo mažyčiams kačiukams netrukdo mokintis lipti į medį..


Visa tai skamba labai gražiai ir natūraliai - kol kalba neina apie mano vaiką.


Kitas mano mylimas autorius, Janusz Korczak savo knygoje "How to love a Child" rašo: 
"Karšta, protinga, rami motinos meilė vaikui turi duoti jam teisę į priešlaikinę mirtį – baigti gyvenimo ciklą ne šešiasdešimt kartų Žemei apsisukus aplink Saulę, o sulaukus vieno ar tik trejų pavasarių".
"Bijodami, kad mirtis gali iš mūsų atimti vaiką, mes atimame iš vaiko gyvenimą; Nenorėdami prarasti vaiko, mes neleidžiame jam gyventi".


Bauginančiai stiprų atgarsį mano mintyse ir nuojautose suranda šie žodžiai. Bet aiškumo, kaip elgtis toliau - dar nėra.


Skaitau evoliucinės psichologijos straipsnį apie rizikingus vaikų žaidimus. Autorius rašo, kad vaikai nuo gimimo turi tam tikrų baimių, kaip tarkim aukščio ar nepažįstamų žmonių baimė. Šios evoliuciškai susiformavusios baimės apsaugo kūdikį nuo situacijų, kurioms jis dar nėra pakankamai subrendęs. O kad šios kūdikystės baimės vėliau nevirstų fobijomis - vaikas pats inicijuoja pavojingus žaidimus, kurių metu susidurdamas su savo baimėmis jas nugali. Va taip va. Ir apribodami vaikams galimybes užsiimti rizikingomis veikloms, mes tik padedam atsirasti įvairioms neurozėms ir psichopatologijoms. 


Visur tas pats. Statistika, ir ta sako, kad bėgant metams ir vaikų žaidimų aikštelėms darantis vis saugesnėmis bendras susižeidimų skaičius išlieka nepakitęs.


Pradedu bijoti kur mane šios paieškos nuves..


Galvoju apie save. Ar man geriau sekasi atlikti sudėtingus darbus tada, kai galiu viena jiems susikaupti ar tada, kai kažkas per petį mane stebi? Ar galiu ramiai ir užtikrintai judėti pirmyn, kai aplink esantys žmonės garsiai abejoja mano galimybėmis?  Ar kito žmogaus tikėjimas, kad man nepavyks, yra sutrukdęs man pasiekti tikslą ?


Atsakymai kalba patys už save.. Galvoje vietoj nuojautų ir baimių ima rastis nedrąsus aiškumas. Suprantu, kad problema ne laiptuose. Problema manyje.


Jean Liedloff aprašyti indėnai tiki, kad jei vaikas pats priima sprendimą - vadinasi jis yra pakankamai suaugęs tam sprendimui priimti. Tikriausiai taip ir yra. 


Belieka man nugalėti savo baimes, nustoti "gelbėti" savo vaiką ir pradėti pasitikėti.

"jeigu aš turėčiau dukrą.."

Mama pasakojo, kad vaikystėje, kai mes rimtai susipykdavome - aš vis pradėdavau sakyti  "jeigu aš turėčiau dukrą.." ir vis per ašaras sakinio neužbaigdavau.
Pati nei vieno tokio dialogo neprisimenu.. Bet pamenu keletą pažadų, kuriuos daviau savo būsimiems vaikams dar pati būdama vaikas. Štai kokie jie:

• "Nes yra toks žodis REIKIA" - šios frazės niekada nebus tarp mano argumentų, pagrindžiančių poreikį atlikti kokį nors veiksmą. Jeigu kažkas turėtų būti atlikta - tam tikrai turi būti rimtesnių priežasčių, nei vienas lietuvių kalbos žodyne esantis žodis.
• Jokių grasinimų, klausimų "ar nori, kad pasiimčiau diržą.." nei tuo labiau paties auklėjimo diržu ar kokio nors kitokio mušimo jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių nebus. 
• Gerbsiu savo vaikus ir būsiu dėmesinga jų poreikiams, tačiau nereikalausiu iš savo vaikų, kad jie mane gerbtų ar besąlygiškai man paklustų.
• Nepriekaištausiu vaikams, kad jie nedėkingi. Susilauksiu vaikų, juos auginsiu, mylėsiu ir jais rūpinsiuos dėl to, kad pati taip noriu, o ne tam, kad jie būtų man dėkingi.
• Niekada nereikalausiu, kad vaikas susitvarkytų savo kambarį ar pasiklotų savo lovą. Jeigu tai vaiko kambarys - jis ir sprendžia kada ir kaip jį susitvarkyti. Jeigu tai jo lova - jo ir reikalas ar tą lovą kloti ar ne. Jeigu manysiu galinti nuspręsti kaip vaikas turi elgtis su vienu ar kitu daiktu - tai ir sakysiu, kad tas ar kitas daiktas yra mano, o ne vaiko.
• Ką ir kiek rengtis mano vaikai spręs pats. Patys sušals, sušils ar sušlaps, kai pasirinks neteisingai ir patys iš savų klaidų pasimokys.
• Liesiu ir glostysiu savo vaikus taip ilgai ir taip dažnai, kaip jiems to norėsis. Niekada nesakysiu, kad prie švelnumo ir artumo įpratusiems vaikams bus sunku rasti tokį pat švelnų ir mylintį sutuoktinį. Niekada negalvosiu, kad mano vaikai tokio dėmesingo ir švelnaus gyvenimo draugo nėra verti. Ir niekada nesakysiu, kad apriboju savo meilę norėdama jiems gero.
• Niekada negasdinsiu vaiko, kad paliksiu jį arba kad atiduosiu kokiam nors dėdei ar policininkui, jei jis nesielgs taip, kaip man norisi. Mano vaikai žinos, kad savo valia jų niekam niekada neatiduosiu.
• Nesakysiu vaikui, kad jo skausmas netikras, nestiprus ar nevertas dėmesio. Niekada nesakysiu dukrai, kad gimdyti tai iš tiesų skauda, ir jei nori kada nors turėti vaikų - tegu pradeda pratintis prie mažų skausmų ir nustoja verkšlenti. 
• Niekada nesakysiu, kad vaikas verkia be reikalo. Leisiu vaikui verkti tiek, kiek jam norisi ir taip, kaip jam norisi. Niekada negrasinsiu, kad prilupsiu jį, jeigu nesiliaus verkęs.
• Mano vaikai patys nuspręs, kada jiems eiti miegoti.
• Mano vaikai valgydami galės niūniuoti panosėje. Taip pat galės niūniuoti sėdėdami tualete ar bet kur kitur, kur jiems atrodys tinkama :)
• Mano vaikai galės turėti šunį :)

Tokie štai mano vaikystės pažadai. Jų buvo ir daugiau.. Ne visus dabar prisimenu. 

Bet žinau, kad šie principai kaip vaikystėje taip ir šiandieną man atrodo teisingi.

Ir štai dabar, kai mano didžiausia svajonė išsipildė.. Kai pagaliau turiu dukrą!  Tepadeda man visos jėgos - tikros ir išgalvotos - šių pažadų laikytis. Dėl nuoskaudų, kurias nešiojuosi, dėl vaiko, kuriuo buvau ir, visų svarbiausia, dėl vaiko, kurį auginu.

Kaip verkia vaikai

Man nusišypsojo laimė auginti vaiką, kuris verkia labai nedaug, ir retai be rimtos priežasties.

Vieną vakarą, prieš porą dienų, mažoji užsivertė ant savęs puodelį kątik užplikytos arbatos. Raudojo taip, kad gniaužė kvapą.. Net išvargus nuo verkimo, valgydama pienelį ir jau snausdama ant mano rankų ji vis dar nenustojo kūkčioti.. Buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai girdėjau savo dukrytę raudant.

Bet ne visada vaikų verksmas yra toks spaudžiantis širdį, kaip kad tą nelemtą vakarą. Kartais vaikai neturi rimtos priežasties verkti. Bent jau taip atrodo mums, suaugusiems..

Pavyzdžiui mūsų kaimynų iš apačios vaikai žviegia. Tiksliau taip jų verksmą vadina jų mama:

- Nustok žviegti!! - girdisi per visą kiemą..

Aš pati - kiek pamenu iš vaikystės - dažniausiai bliaudavau arba žliumbdavau.

Kažkaip po šiai dienai nejauku išgirdus tokius pavadinimus. Kodėl tokie skirtingi žodžiai tam pačiam veiksmui apibūdinti? Ką vaikų verksmo pavadinimai sako apie jų tėvus?

Pati esu asfalto vaikas, bet žinau, kad žviegia - kiaulės, o bliauna avys ir ožkos.. Nereikia būti mokslininku, kad išskaičiuoti - kas, jų pačių žodžiais, tuomet yra bliaunančių ir žviegiančių vaikų tėvai...

Aš savo mažają įtikinėjau šiandien, kad nereikia zyzti. Minusas man. Einu geriau pati pazysiu aplink kriauklėje sukrautus neplautus indus, kol dar vyras negrįžo.

O visiem tėvam linkiu nebūti gyvuliais ir su savo vaikais kalbėti pagarbiai.