Kaip išmokyti vaikus mūsų negerbti

“Kai Tu buvai maža, o aš buvau didelė ir Tu šokinėjai ant lovos, o aš norėjau važiuoti namo - tai aš tris kartus Tavęs prašiau ateiti rengtis ir Tu neatėjai. Ir tada aš supykau ir išvažiavau namo viena.”

Štai tokią istoriją man vakar papasakojo mano trimetė dukra. Taip bešališkai ir atvirai atspindėdama tą vakarą tarp mūsų įvykusį konfliktą.. Ir kartu primindama mano pačios vaikystėje nuolatos vykusias “dramas”. Ir jausmus, tas dramas lydėjusius..

Labai aiškiai supratau, kur link veda tokios “auklėjimo taktikos” ir kaip labai nenoriu ten atsidurti. Mane aplankiusias mintis sudėliosiu į šį tekstą. Gal dar kas nors šiose kasdienėse situacijose atpažins save ir priims sprendimą nebedaryti klaidų, mokinančių vaiką negerbti savo tėvų.

Melavimas

Skamba labai žiauriai ir, jeigu laikome save gerais tėvais, tikriausiai esame tikri, kad savo vaikams nemeluojame. Bet ar tikrai mūsų gyvenime nėra mažų manipuliatyvių melagysčių?

Turbūt daugeliui pažįstama pasirodys situacija, kai tėvai kažkur skuba išvažiuoti, o jų mažoji atžala susigalvoja 58-nis dalykus, ką jai reikia nuveikti iki ateinant rengtis. Logiški paaiškinimai apie tai, kad laiko jau nėra ir kad rengtis reikia jau dabar - lieka neišgirsti. O pagauti ir aprengti vaiką per prievartą neleidžia įsitikinimai, arba tiesiog nėra ūpo. Labai gundanti išeitis tuomet atrodo pagąsdinti vaiką, kad išvažiuosime be jo.

Dažniausiai vaikas nenori likti vienas namuose (svečiuose, parduotuvėje ir t.t.) ir išsigandęs tokio scenarijaus su ašaromis akyse atbėga rengtis. Visi išsiruošia laiku. Nepriireikia nei fizinės jėgos, nei pakelto balso.. Ir kas čia blogo, sakysite? Juk mes iš tiesų savo vaiko nepaliktume. Mes atsakingi ir geri tėvai. O ši maža nekalta melagystė tėra būdas greitai ir lengvai susitvarkyti su situacija, kuri kitu atveju gali užtrukti ilgai ir kainuoti nemažai nervų.

Kita dažna “nekalta” melagystė irgi yra vedama gerų norų. Štai matome savo mažą smalsuolį belipantį ant virtuvės spintelių, vaikštinėjantį į ežerą vedančio lieptelio kraštu ar darantį ką nors kito, kas mums atrodo pavojinga. Ir mes, mylintys ir atsakingi tėvai, jausdami nerimą dėl savo mažo nuotykių ieškotojo nusprendžiam jį apsaugoti nuo nelaimės perspėdami “nelipk, nukrisi (paskęsi, nusideginsi ir t.t.)”. Ir mažas žmogus, jeigu mumus pasitiki - paklauso ir nelipa.

Tačiau kas nutinka, jei vaikas visgi nusprendžia nepaklausyti mūsų perspėjimo? Tada nutinka vienas iš dviejų dalykų. Arba mūsų pranašystė išsipildo ir vaikas tikrai susižeidžia, arba vaikas padaro tai, ką planavo ir jam nenutinka nieko blogo. Šiuo antruoju atveju mes liekame melagiais. Ir vaikas išmoksta, kad nebūtinai tai, ką sako tėvai, yra tiesa. Ir rimtai žiūrėti į tokius perspėjimus nėra reikalo.

Ne ką geresnės perspektyvos laukia ir tėvų, linkusių pagąsdinti vaikus savo išvažiavimu. Anksčiau ar vėliau atžala turėtų nuspręsti patikrinti tėvų išsakytus teiginius. Ir tuomet tėvams teks rinktis - ar tesėti duotą žodį ar likti melagiais. Trumpalaikėje perspektyvoje nepriimtinesnis turbūt atrodys pirmasis variantas. Tačiau antrasis griauna tiek tėvų autoritetą tiek ir vaiko pasitikėjimą tėvais. Ir vaikui užtenka vieną kartą pagauti tėvus meluojant, kad visi ateityje tėvų išsakomi ultimatumai atrodytų nerimti. Ar to norime?

Kartojimasis

Kitas labai efektyvus būdas išmokyti vaiką mūsų negerbti ir nepriimti mūsų sakomų dalykų rimtai - tai kartojimasis. Štai paprašome savo ikimokyklinuko kažką padaryti. Jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadaro. Kas toliau? Dauguma mūsų paprašo antrą kartą.. po to trečią ir t.t. Dažnai su kiekvienu pakartojimu tėvų balso tonas tampa vis piktesnis, tie patys dalykai pasakomi vis garsiau. Ir tai vyksta tol, kol vaikas “išgirsta” prašymą arba kol kantrybės netekę tėvai imasi rimtesnių priemonių.

Kokią pamoką gauna vaikas, matydamas tėvus nuolatos kartojančius tuos pačius dalykus? Tikriausiai anksčiau ar vėliau jis nusprendžia, kad viskas, kas pasakoma tik vieną kartą - nėra svarbu. Nes tai, kas iš tiesų svarbu - būna pasakoma tris kartus ar daugiau. Taip pat viskas, kas svarbu - yra sakoma garsiai ir pikto tonu. Todėl į normaliai, civilizuotai išsakomus prašymus dėmesio kreipti neverta.

Ar to siekiame išmokyti savo vaikus?

Nepamenu autoriaus, bet geriausias mano kada nors perskaitytas patarimas “ką daryti, kad nereikėtų vaikui visko kartoti daug kartų” buvo paprastas ir trumpas: “nekartoti”. Trivialu, bet kartais taip sunkiai įgyvendinama..

Moralizavimas

Dar vienas puikus būdas išmokyti vaiką mūsų negirdėti yra moralizavimas. Esu girdėjusi žmogų pasakojant, kad savo mamos moralų ir burbėjimo ilgiainiui jam pavyko išmokti negirdėti. Ne tai, kad šis žmogus būtų praradęs klausą, ar kažkas panašaus.. Jis tiesiog išmoko į nuolatinius mamos priekaištus ir moralizavimą reaguoti taip, kaip mes reaguojame į kavinėje grojančią muziką. Mes girdime kažkokį šurmulį fone, bet skambančių dainų žodžių neidentifikuojame ir nesiklausome. O išėję iš kavinės dažniausiai negalime pasakyti nei kas dainavo, nei apie ką.

Kaip mes išmokstame negirdėti? Spėju, kad mechanizmas labai paprastas. Įsivaizduokime mažo žmogaus psichiką, nuolatos atakuojamą šabloninių burbėjimų:
Tu niekada...
Tu visada..
Kiek kartų galiu Tau kartoti?
Tu negirdi..
Tu nesupranti..
Tu nesugebi..
Tu šioks ir anoks..
Tu nieko nesugebi padaryti gerai.
Vistiek Tu nepadarysi..
Tau nesigaus..
Tau nepavyks..

Ir šiuo atveju mažo žmogaus psichika turi du pasirinkimus: visa tai arba priimti, arba atmesti. Priimti reikštų patikėti tuo, kad esi nevykėlis ir pasirinkti gyventi nevykėlio gyvenimą. Negirdėti, nesuprasti ir nesugebėti.. Nes kam stengtis - jei vistiek niekas Tavimi netiki..

Kitas variantas - nepriimti viso šito briedo. Su juo nesutikti, arba jį tiesiog ignoruoti. Aišku, ignoruojant rizikuojama neišgirsti ir gerų ar svarbių dalykų. Tačiau tai palyginus nedidelė kaina, kurią verta sumokėti už išsaugotą savivertę.

Neadekvatumas

Ir paskutinis, bet ne mažiau efektyvus būdas prarasti vaiko pagarbą ir pasitikėjimą yra dažnas neatitikimas tarp to ką sakome, ir to, ką darome.

Štai pavyzdžiui žaidžia du vaikai. Vyresnis atima iš mažesnio žaislą. Tuomet prieina mama, atima žaislą iš vyresniojo, atiduoda mažesniąjam ir paaiškina: "mes neatiminėjame daiktų iš mažesnių". Arba berniukui kieme užgavusiam mažesnę mergaitę tėtis trenkia per užpakalį ir sako "muštis negalima".

Kaip manote, ką išmoksta šie vaikai? Ar jie mokosi iš suaugusiųjų pasakytų žodžių, ar iš veiksmų?

Jeigu mes mokinsime vaiką, kad kertant gatvę reikia eiti per perėją, o jis matys mus einant beliakur - kaip jis elgsis, kai mes jo nestebėsime? Ar galime tikėtis, kad vaikai laikysis duoto žodžio, jeigu mūsų pačių žodžiai ir veiksmai prasilenkia tarpusavyje?

Ar mes pajėgtume gerbti ir pasitikėti žmogumi, kuris šneka viena, o daro visai ką kitą? Ar šitaip elgdamiesi galime tikėtis pagarbos iš savo vaikų?

Intencijos

Dažnas mūsų (ir aš ne išimtis), esame linkę kartkarčiais padaryti šias nuodėmes. Kartais dėl kantrybės stokos, kartais iš nuovargio ar tiesiog dėl savo patogumo. Dažniausiai mes elgiamės vienaip ar kitaip norėdami savo vaikams gero. Ir tikimės, kad ši mūsų intencija automatiškai pateisins ir neutralizuos visas mūsų klaidas.

Ir tame yra dalis tiesos. Jeigu mums pasiseks - galbūt kokių trisdešimties metų ir savų atžalų sulaukę mūsų vaikai supras, kodėl mes darėme tai ką darėme ir kokios buvo mūsų tikrosios intencijos. Galbūt..

Tačiau iki tol dar liko labai daug laiko. Sau ir jums linkiu tą laiką pragyventi neprarandant vaikų pasitikėjimo ir pagarbos.

Didelės pamokos iš mažo žmogaus

Vaikai, ateidami pas mus, atsineša su savimi didžiulę išmintį. Jie mielai mus moko - jeigu tik gebame priimti jų duodamas pamokas. Tai, ko per beveik tris metus mane išmokė mano dukrytė - galėčiau sudėti į tris pagrindinius principus, tris pamatinius akmenis ant kurių pastatytas santykis su vaiku yra šiltas, tvirtas, saugus ir pagarbus.

Laisva valia

Pirmasis ir ko gero svarbiausias principas yra laisva valia. Tikiu, kad vaikas yra pajėgus priimti gerą sprendimą, jeigu turi pakankamą kiekį informacijos tam sprendimui priimti. Todėl manau, kad nėra reikalo su vaikais nuolat kalbėti liepiamąja nuosaka. Paliepimą ar nurodymą verta pakeisti tiesiog reikalingos informacijos suteikimu. Taip nušausime iš karto kelis kiškius. 

Pirmasis - išvengsime pasipriešinimo. Kaip turbūt kiekvienas esame pajutę - dažni kitų asmenų paliepimai ir smulkmeniški nurodinėjimai  mus erzina, pykdo, kartais netgi sukelia priešiškumą. Vaikai šiuo klausimu nuo mūsų nedaug kuo skiriasi.

Antrasis - išvengsime kartojimo. Jeigu vaikas supras, dėl kokių priežasčių neverta kišti pirštų prie verdančio puodo arba kodėl neverta lipti į balą su medžiaginiais batais - tikėtina, kad šie klausimai bus išspręsti ir nebereikės saugoti mažo žmogaus kaskart verdant sriubą ar einan pasivaikščioti po lietaus.

Trečiasis - suteiksime progą mažam žmogui pačiam priimti sprendimą. Taip ugdysime savarankiškai mąstančią ir atsakingai sprendimus priimančią asmenybę. 

Aišku egzistuoja rizika, kad vaiko priimtas sprendimas nesutaps su mūsų norimu. Tą turime mokėti išgirsti ir priimti. Ir jeigu vaiko pasirinktas sprendimas nėra pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei - su tuo susitaikyti. Jeigu visgi vaikas nori atsigerti indų ploviklio po to, kai jam paaiškinome kas yra nuodingos medžiagos ir ką jos padaro gyvam organizmui - tikėtina, kad mūsų paaiškinimas neatitinka vaiko amžiaus ir nėra jam suprantamas. Kartoti to paties antrą kartą tik griežtesniu tonu taip pat neverta - taip tik sudarysime įspūdį, kad dalykai, kuriuos sakome ramiai ir tik vieną kartą nėra pakankamai svarbūs. Kai vaikas nepasirenka mums savaime suprantamo sprendimo - verta paklausti vaiko, kokia yra jo motyvacija. Galbūt mes aiškiname visai ne tai, ko mažasis tyrinėtojas nežino ar nesupranta.

Sprendimas duoti vaikui laisvą valią nėra lengvas tradiciškai auklėtiems tėvams. Įsivaizdavimas, kad tėvai visais klausimais viską žino geriau už vaiką ir tik jie turėtų priimti visus su vaiko gerove susijusius sprendimus - labai gajus mūsų kultūroje. Vis dar pasitaiko psichologų, rimtu veidu aiškinančių, kad laisva valia ankstyvoje vaikystėje sukelia žmogui nerimo ir nesaugumo jausmą visam gyvenimui... Įdomu būtų išgirsti jų argumentus..

Aišku teigiantys, kad ne visi sprendimai gali ir turi būti daromi mažamečio vaiko yra iš dalies teisūs. Juk niekada nesitartume su mažu vaiku apie tai, ar reikėtų užmigdyti katę.. ar mamai reikėtų pasidaryti abortą.. Tačiau nuspręsti kiek valgyti, ką apsirengti, ką ir kaip daryti su SAVO daiktais ir kada eiti miegoti - vaikas puikiai gali pats. Nuo kada? Nuo tada, kai parodo norą pats tokius sprendimus priimti.

Pagarba

Vienas iš dešimties Dievo įsakymų reikalauja gerbti tėvą ir motiną, tačiau dekaloge praleistas labai svarbus punktas - gerbti savo vaikus. Kalbėdama apie pagarbą turiu minty visus elgesio principus, kuriuos taikytume bendraudami su žmogumi, kurį gerbiame. Juk gerbiamam žmogui nemeluotume, juo nemanipuliuotume. Gerbtume jo nuomonę ir jo nuosavybę. Kalbėtume su juo ramiai ir argumentuotai. Neignoruotume gerbiamo žmogaus, kai jis bandytų užmegzti pokalbį su mumis. Nepertraukinėtume. Nenurodinėtume jam kiekviename žingsnyje ką ir kaip jis turi daryti. Nepravardžiuotume jo, nežemintume ir nesityčiotume. Nesistengtume primesti jam savo valios.. Intensyviai tokio žmogaus išreikštų emocijų nevadintume baubimu, zyzimu ar ožiais. O prieš pasmerkdami gerbiamą žmogų bent pasistengtume jį suprasti.

Tai tokios paprastos elgesio taisyklės, kurios mums yra savaime suprantamos bendraujant su draugais, kolegomis ar (o kartais ypač) viršininkais. Tačiau kažkodėl daug kam jos yra neįgyvendinamos bendraujant su nuosavais vaikais. Kodėl? nežinau. Gal žmonės su kuriais buvo nepagarbiai elgiamasi vaikystėje užaugę pamiršta, koks tai jausmas. Todėl nebijo užgauti tų, kuriuos rodos turėtų mylėti ir saugoti labiau už gyvenimą.. O gal čia kaip armijoje - vyresni visada atsigriebia ant jaunesnių?

Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Tik esu dėkinga likimui, kad turiu dukrą, kuri išmokė mane ją gerbti. Kitokio elgesio ji netoleruoja. Tikiu, kad netoleruos ir ateityje. Ir jau dabar ja dėl to didžiuojuosi.

Empatija

Trečias ilgainiui man išsikristalizavęs kertinis santykių akmuo yra atjauta. Jeigu norime, kad šalia mūsų augtų žmogus, kuris bus mums geras, atidus ir rūpestingas - pirmiausia turime tokie būti jam. Jeigu norime, kad mus priimtų ir mylėų ne tik puikiai nusiteikusius, bet ir pavargusius, nusiminusius ar piktus - turime mokyti savo pavyzdžiu.

Kaip manote, kokią pamoką apie empatiją gauna vaikas, kai jį rėkiantį uždarome kitame kambaryje, kad jis nusiramintų? Ką jis išmoksta, kai jį nubaudžiame už parodytą pykčio protrūkį? Kai ant pavargusio, verkiančio vaiko rėkiame kad jis užtiltų? Kai jis nugriuvęs prašosi ant rankų, o mes jam sakom "nieko tokio, Tau jau neskauda"?

Ar tokio elgesio norėtume iš savo artimųjų akimirkomis, kai mums bus sunku?

O štai vaikas, kuriam nukritus ant žemės ir pradėjus rėkti tėvai be pykčio ir priekaištų padės nusiraminti kitą kartą gali jus nustebinti netikėtai pribėgdamas, apsikabindamas ir padėdamas nusiraminti jums. Žinau ką sakau. Esu tai patyrusi.


Yra dar daugybė dalykų, kurių turėtume išmokti iš savo vaikų: mokėjimo džiaugtis mažais dalykais.. mokėjimo atleisti.. mokėjimo prieiti ir be jokios aiškios priežasties pasakyti "aš labai džiaugiuosi kad esi čia, su manim".  Ir viso to galime mokytis, jei stebėsime viską atvira širdimi. Jei išminties mokysimės iš savo vaiko, o ne populiarių vaikų auklėjimo vadovėlių.

"Gerbk savo tėvą ir motiną"

Taip skamba vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Ir nesvarbu, tikintys ar netikintys yra tėvai - vaikų pagarba daugeliui yra tai, ką esame linkę priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Kartais prie pagarbos norėtume matyti ir besąlyginį paklusnumą. Ir pykstam, siuntam ir jaučiamės  smarkiai nusivylę, jeigu mūsų atžalai pagarba ir paklusnumas kažkodėl nėra įaugę į kraują.

Dažnas tūlas lietuvis tokiu atveju renkasi įskiepyti vaikui pagarbą. “Jeigu bijo - reiškia gerbia”. Nekalbėsiu apie tai, kokiais būdais tokios pagarbos yra siekiama.. Ir kokie žmonės išauga iš vaikų, išdresuotų besąlygiškai paklūsti kiekvienam nurodymui.. Tai svarbu - bet šitas įrašas ne apie tai.

Aš noriu pakalbėti apie tai, ar mes, tėvai, esame verti savo vaikų pagarbos? Ar mes patys gebame gerbti savo vaikus?

Turbūt visi pritartume, kad negerai prieš vaikus naudoti fizinį smurtą. O kaip dėl fizinės jėgos? Ar mes galime pasodinti ar paguldyti vaiką kažkur, kur jis nenori vien tik dėl to, kad mes tai galime (pajėgiame) fiziškai? Jeigu vaikui bus geriau kitur, nei jis yra dabar - ar galime paimti jį ir nunešti jam nesutinkant? 

O jeigu nuo to patogiau bus ne vaikui, o tik mums?

Šiuo metu nesugalvoju jokių priežasčių ar sąlygų, dėl kurių sutikčiau, kad prieš mane būtų panaudota jėga. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad mane ir asmenį, prieš mane naudojantį prievartą, galėtų sieti abipusė pagarba.

Na bet tarkim mes esame geri tėvai. Mes savo vaiko nemušame, ir prieš jį nenaudojame jėgos. Dar mes jį mylime, maitiname, rengiame, laviname na ir atliekame dar eilę kitų tėviškų prievolių. Ar tokiu atveju galime ramiai ranką ant širdies padėję pasakyti, kad mes gerbiame savo vaiką?

Pasakyti gal ir galime. Bet pagarba, mano subjektyvia nuomone, labai panaši į besąlyginę meilę. Faktas, kad mes kažką mylime besąlygiškai - pats iš savęs nėra didelė vertybė. Toks tyras jausmas beabejo praturtina mūsų gyvenimą, tačiau tikru stebuklu jis tampa tik tada, jei mūsų meilės objektas jaučiasi esąs mylimas besąlygiškai. O tai dažnai yra toli gražu ne tas pats. Taip pat ir su pagarba. Mes galime jaustis gerbiančiais savo vaikus. Tačiau esminis klausimas yra - ar mūsų vaikai jaučiasi gerbiami.

Pagalvokime apie save:

• Kaip jums patinka, kai jus pravardžiuoja? kai klijuoja jums etiketes (tu visada... tu niekada...)?
• Kaip jūs jaučiatės, kai nėra atsižvelgiama į jūsų nuomone? ar ji net nėra išklausoma?
• Koks jausmas apima, kai kažkas savinasi jūsų nuosavybę? na gerai, gal nesisavina, o tik laikinai atima, nes palikote nevietoje ?
• O kai kas nors jus smulkmeniškai kontroliuoja ?
• O jeigu jums kažką pažadėjo ir po to nesilaikė duoto žodžio? pamiršo?
• Na o jeigu jus spaudžia padaryti kažką, ko jūs nenorite, gasdindami bausmėmis? 

Na gerai, “gasdinti bausmėmis” prastai parinktas terminas. Šiais laikais vaikų disciplinos specialistai labiau mėgsta sakyti “informuoti apie pasekmes”. Taigi..

• Kaip jaučiatės kai jums pasiūlo kažką padaryti ir informuoja kokios pasekmės jūsų laukia, jeigu prašymo neįvykdysite?
• O ar jaučiatės gerbiami, kai jus bando papirkti? 
• Arba kai jumis manipuliuojama pasinaudojant meile? Kai žinote kad kažkaip pasielgus ar atvirkščiai -  nepasielgus - rizikuojate, jog jūsų sutuoktinis su jums nesišnekės, nenorės būti tame pačiame kambaryje, ar gal net išvarys jus iš lovos?

Aš pati nei vienu iš šių atvejų nesijausčiau nei besąlygiškai mylima, nei gerbiama. Ir nepaisiant to, nuolat pagaunu save ir kitus šitaip besielgiant su vaiku: surenkami ir paslepiami nevietoje palikti žaislai; sausos kelnytės "nusiperkamos" pažadu padarius į puodą, įjungti filmuką; o tvarkos virtuvėje siekiama informuojant, jog maistą išbarsčius / išpylus privilegijos valgyti pačiam nebeliks.

Ir nors suprantu, kad mano vaikas yra vertas mano pagarbos, nepriklausomai nuo savo amžiaus, sugebėjimų ar išsilavinimo - negalėčiau ramiai ir užtikrintai pasakyti, kad visada elgiuosi su savo dukryte pagarbiai. Ne iš blogos valios - tiesiog taip gaunasi..

Nėra smagu sau pripažinti, kad nesi savo vaikui tokia gera mama, kokia norėtum būti, tačiau šis žinojimas leidžia atsipalaiduoti ir nepriimti asmeniškai vaiko išdaigų. Suprantu, kad kartais mažoji nesielgia taip, kaip mums norisi ne todėl, kad mūsų negerbia ar nemyli. Tiesiog jai irgi kartais taip gaunasi. Ne iš blogos valios.

Na o grįžtant prie Dievo įsakymo: jei galėčiau jį perrašyti, tuomet jis atrodytų taip: "Gerbk savo vaikus". O matydami gerą pavyzdį pagarbos tėvams vaikai išmoks patys.

"jeigu aš turėčiau dukrą.."

Mama pasakojo, kad vaikystėje, kai mes rimtai susipykdavome - aš vis pradėdavau sakyti  "jeigu aš turėčiau dukrą.." ir vis per ašaras sakinio neužbaigdavau.
Pati nei vieno tokio dialogo neprisimenu.. Bet pamenu keletą pažadų, kuriuos daviau savo būsimiems vaikams dar pati būdama vaikas. Štai kokie jie:

• "Nes yra toks žodis REIKIA" - šios frazės niekada nebus tarp mano argumentų, pagrindžiančių poreikį atlikti kokį nors veiksmą. Jeigu kažkas turėtų būti atlikta - tam tikrai turi būti rimtesnių priežasčių, nei vienas lietuvių kalbos žodyne esantis žodis.
• Jokių grasinimų, klausimų "ar nori, kad pasiimčiau diržą.." nei tuo labiau paties auklėjimo diržu ar kokio nors kitokio mušimo jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių nebus. 
• Gerbsiu savo vaikus ir būsiu dėmesinga jų poreikiams, tačiau nereikalausiu iš savo vaikų, kad jie mane gerbtų ar besąlygiškai man paklustų.
• Nepriekaištausiu vaikams, kad jie nedėkingi. Susilauksiu vaikų, juos auginsiu, mylėsiu ir jais rūpinsiuos dėl to, kad pati taip noriu, o ne tam, kad jie būtų man dėkingi.
• Niekada nereikalausiu, kad vaikas susitvarkytų savo kambarį ar pasiklotų savo lovą. Jeigu tai vaiko kambarys - jis ir sprendžia kada ir kaip jį susitvarkyti. Jeigu tai jo lova - jo ir reikalas ar tą lovą kloti ar ne. Jeigu manysiu galinti nuspręsti kaip vaikas turi elgtis su vienu ar kitu daiktu - tai ir sakysiu, kad tas ar kitas daiktas yra mano, o ne vaiko.
• Ką ir kiek rengtis mano vaikai spręs pats. Patys sušals, sušils ar sušlaps, kai pasirinks neteisingai ir patys iš savų klaidų pasimokys.
• Liesiu ir glostysiu savo vaikus taip ilgai ir taip dažnai, kaip jiems to norėsis. Niekada nesakysiu, kad prie švelnumo ir artumo įpratusiems vaikams bus sunku rasti tokį pat švelnų ir mylintį sutuoktinį. Niekada negalvosiu, kad mano vaikai tokio dėmesingo ir švelnaus gyvenimo draugo nėra verti. Ir niekada nesakysiu, kad apriboju savo meilę norėdama jiems gero.
• Niekada negasdinsiu vaiko, kad paliksiu jį arba kad atiduosiu kokiam nors dėdei ar policininkui, jei jis nesielgs taip, kaip man norisi. Mano vaikai žinos, kad savo valia jų niekam niekada neatiduosiu.
• Nesakysiu vaikui, kad jo skausmas netikras, nestiprus ar nevertas dėmesio. Niekada nesakysiu dukrai, kad gimdyti tai iš tiesų skauda, ir jei nori kada nors turėti vaikų - tegu pradeda pratintis prie mažų skausmų ir nustoja verkšlenti. 
• Niekada nesakysiu, kad vaikas verkia be reikalo. Leisiu vaikui verkti tiek, kiek jam norisi ir taip, kaip jam norisi. Niekada negrasinsiu, kad prilupsiu jį, jeigu nesiliaus verkęs.
• Mano vaikai patys nuspręs, kada jiems eiti miegoti.
• Mano vaikai valgydami galės niūniuoti panosėje. Taip pat galės niūniuoti sėdėdami tualete ar bet kur kitur, kur jiems atrodys tinkama :)
• Mano vaikai galės turėti šunį :)

Tokie štai mano vaikystės pažadai. Jų buvo ir daugiau.. Ne visus dabar prisimenu. 

Bet žinau, kad šie principai kaip vaikystėje taip ir šiandieną man atrodo teisingi.

Ir štai dabar, kai mano didžiausia svajonė išsipildė.. Kai pagaliau turiu dukrą!  Tepadeda man visos jėgos - tikros ir išgalvotos - šių pažadų laikytis. Dėl nuoskaudų, kurias nešiojuosi, dėl vaiko, kuriuo buvau ir, visų svarbiausia, dėl vaiko, kurį auginu.

Kaip verkia vaikai

Man nusišypsojo laimė auginti vaiką, kuris verkia labai nedaug, ir retai be rimtos priežasties.

Vieną vakarą, prieš porą dienų, mažoji užsivertė ant savęs puodelį kątik užplikytos arbatos. Raudojo taip, kad gniaužė kvapą.. Net išvargus nuo verkimo, valgydama pienelį ir jau snausdama ant mano rankų ji vis dar nenustojo kūkčioti.. Buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai girdėjau savo dukrytę raudant.

Bet ne visada vaikų verksmas yra toks spaudžiantis širdį, kaip kad tą nelemtą vakarą. Kartais vaikai neturi rimtos priežasties verkti. Bent jau taip atrodo mums, suaugusiems..

Pavyzdžiui mūsų kaimynų iš apačios vaikai žviegia. Tiksliau taip jų verksmą vadina jų mama:

- Nustok žviegti!! - girdisi per visą kiemą..

Aš pati - kiek pamenu iš vaikystės - dažniausiai bliaudavau arba žliumbdavau.

Kažkaip po šiai dienai nejauku išgirdus tokius pavadinimus. Kodėl tokie skirtingi žodžiai tam pačiam veiksmui apibūdinti? Ką vaikų verksmo pavadinimai sako apie jų tėvus?

Pati esu asfalto vaikas, bet žinau, kad žviegia - kiaulės, o bliauna avys ir ožkos.. Nereikia būti mokslininku, kad išskaičiuoti - kas, jų pačių žodžiais, tuomet yra bliaunančių ir žviegiančių vaikų tėvai...

Aš savo mažają įtikinėjau šiandien, kad nereikia zyzti. Minusas man. Einu geriau pati pazysiu aplink kriauklėje sukrautus neplautus indus, kol dar vyras negrįžo.

O visiem tėvam linkiu nebūti gyvuliais ir su savo vaikais kalbėti pagarbiai.