Darželio auklėtoja, rodydama į išsigandusią, pupų dydžio ašaromis apsipylusią dvimetę naujokę mergaitę porina "Vaikai labai jaučia, kai gali manipuliuoti tėvais. Ir tą daro, jei tik jiems leidžiame". Taip ji bando įtikinti mergaitės mamą kuo greičiau palikti išsigandusį ir nuliūdusį vaiką auklėtojų globai.
"Šokat pagal vaiko dūdelę" - kritikuoja draugai, matydami mus kartkarčiais vaiko poreikius iškeliant aukščiau savųjų.
Visų šių žmonių požiūriu mes auginame vaiką, kuris mumis manipuliuoja.
Nepriimtinas ar sunkiai toleruotinas vaiko elgesys, kurį šie ekspertai linkę vadinti manipuliavimu - mano manymu tėra vaiko būdas parodyti, kad jam kažkas negerai, kažko trūksta. Galbūt jis pavargęs.. O gal alkanas. Gal būt jis ilgą laiką bandė padaryti kažką naujo (kažką pastatyti, pasiekti, pakelti, perlipti..) ir jam daug kartų nepavyko. Vaikas suirzęs ir nusiminęs. O gal jam tiesiog norisi bendravimo, artumo, prisilietimų? Jis tiesiog reikalauja dėmesio - kaip mėgsta įvardinti klasikinės disciplinos šalininkai.
Ir ką tokiu atveju dažniausiai daro tėvai? Priklauso nuo požiūrio. Tėvai, matantys savo vaikuose manipuliatorius, ko gero nepasiduos provokacijoms. Jie savo veiksmais arba ignoruojančiu neveiksnumu parodys vaikui, kad netinkamu elgesiu jų dėmesio pelnyti nepavyks. Gal būt vaiką nubaus - kad ateityje nepriimtinas elgesys nesikartotų.
Kodėl toje pačioje situacijoje vieni tėvai mato vaiko pagalbos prašymą, o kiti linkę matyti tik užgaidas ir manipuliacijas? Turbūt daug kas priklauso nuo pačių tėvų. Galbūt linkusieji manipuliuoti kitais dažniau įžvelgs tokias intencijas mažo žmogaus elgesyje. Linkusieji kovoti su vaiku dažniau pamatys provokacijas. O norintieji patogaus vaiko suras progą paauklėti, parodyti kas čia paradui vadovauja.
Bet egzistuoja ir kitoks požiūris. Alfie Cohn savo knygoje "Unconditional parenting" pateikia labai gražų ir paprastą pavyzdį:
Jeigu vaikas parodo, kad yra ištroškęs - logiškas tėvų elgesys yra duoti vaiku atsigerti. O jeigu vaikas parodo, kad jam trūksta dėmesio - dauguma tėvų, net suvokdami ir įvardindami šį vaiko poreikį pasirenka į jį ignoruoti arba net bausti.
Kodėl elgiamasi taip nelogiškai? Tam gali būti kelios priežastys:
- galbūt kai kurie tėvai įstikinę, kad vaiko poreikiai apsiriboja maistu ir miegu. Poreikį artumui, bendravimui ar prisilietimams jie laiko vaiko užgaida?
- galbūt tėvai tikisi, kad mažas vaikas šiuos savo poreikius mokės atpažinti ir įvardinti mandagaus prašymo forma?
- galbūt tėvai bijo, kad patenkindami vaiko poreikį dėmesiui jie sukurs teigiamą paskatinimą nepriimtinam elgesiui?
Įdomias mintis šia tema dėsto psichologas Lawrence J. Cohen knygoje "Playful Parenting". Autoriaus nuomone bandydami suprasti mažo vaiko elgesį turėtume įsivaizduoti jį vaikštant su meilės puodeliu. Kai šis puodelis pilnas - vaikas gali ramiai užsiimti savimi, tyrinėti pasaulį ir jaustis gerai. Laikui bėgant puodelis po truputį tuštėja. Kai puodelio turinys artėja prie pabaigos - vaikas ateina pas tėvus papildyti atsargų. Galbūt puodelis išsipylė vaikui užsigavus - ir tam kad jį pripildyti - reikia mažą žmogų apkabinti, paguosti. Gal būt puodelį ištuštino nesėkmės mokantis naujų dalykų ar nuolatinis draudimų srautas - tuomet vaiko puodeliui užpildyti prireiks dozės gerų emocijų. Ir t.t.
Jeigu pavyksta puodelį pripildyti tada, kai vaikas to paprašo - mažasis tyrinėtojas pasisėmęs tėvų dėmesio ir meilės gali vėl ramiai užsiimti savomis veiklomis. Tačiau jeigu leisime puodeliui visai ištuštėti - vaikas jausis blogai, bus piktas, irzlus ir nesukalbamas. Ir bausdami jį už tokį elgesį situaciją tik dar pabloginsime.
Ši paprasta, ant pirštų viską paaiškinanti teorija labai taikliai iliustruoja gyvenimo su mažu vaiku kasdienybę. Praktikoje ji puikiai pasitvirtina.
Vienintelis jos trūkumas - ji nėra patogi. Pasirenkant šių dviejų autorių siūlomą elgesio su vaiku modelį gali tekti kartkarčiais patraukti į šalį savo reikalus ir tiesiog pabūti su vaiku. Ne pasėdėti tame pačiame kambaryje nepakeliant užpakalio nuo sofos ir akių nuo ekrano - o iš tiesų kokybiškai padraugauti, pažaisti ar pasikalbėti.
Ir yra didelė rizika, kad pasirinkus atsiliepti į vaiko dėmesio poreikį, užuot jį ignoravus - aplinkiniai jumyse pradės matyti nevaldomo, neišauklėto vaiko užgaidų ir manipuliacijų auką. O gal kaip tik, įžvelgs toliaregiškus, jautrius ir empatiškus tėvus. Priklauso nuo požiūrio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą