Tobula mama

Jeigu aš būčiau tobula mama - aš niekada nekalbėčiau su vaikais liepiamąja nuosaka. Nenurodinėčiau ką ir kaip mano vaikai turi daryti. Tik paaiškinčiau jiems savo vienokio ar kitokio elgesio motyvus, įvardinčiau aplinkybes, kurių jie galbūt nežino ar apie jas nepagalvojo. Ir kai žinočiau, kad visą reikalingą informaciją jie jau turi - sprendimą priimti leisčiau jiems patiems.
Jei nebūtų nurodinėjimo - išnyktų poreikis paklusnumui. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai manęs neklauso.

Jeigu aš būčiau tobula mama - aš niekada netuščiažodžiaučiau. Nekartočiau vaikams tų pačių dalykų vėl ir vėl. Nesistengčiau savo pasakojimais įtakoti vaikų elgesio. Neskaityčiau ilgų ir nuobodžių moralų. Nepulčiau patarinėti neprašyta.
Jei nebūtų nereikalingų žodžių - vaikai norėtų įsiklausyti į tai, ką jiems sakau. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai manęs negirdi.

Jeigu aš būčiau tobula mama - aš visada su vaikais būčiau atvira ir nuoširdi. Mano žodžiuose nebūtų mažų nekaltų melagysčių. Nebūtų pritempinėjimų. Nebūtų sutirštintų spalvų. Nebūtų nutylėjimų.
Jei mano žodžiai visuomet atspindėtų mano mintis ir jausmus, o veiksmai atitiktų žodžius - vaikams nebūtų pagrindo abejoti tuo, ką sakau. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai manim netiki.

Jeigu aš būčiau tobula mama - aš niekada vaikų nevertinčiau. Nesakyčiau jiems, geri jie ar blogi, gražūs ar nelabai, sumanūs ar žioploki. Niekada nevadinčiau vaikų šaunuoliais ar gražuoliais, pikčiurnom ar bepročiais. Palikčiau jiems patiems nuspręsti, kokie jie yra ir kokiais nori būti.
Jei mano vaikų savivertė būtų besąlygiška - kitų žmonių blogi vertinimai jų neužgautų. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai lengvai pažeidžiami.

Jeigu aš būčiau tobula mama - savo vaikais labiau pasitikėčiau. Neleisčiau savo baimėms užkirsti kelią vaikų pažinimo džiaugsmui. Neleisčiau savo žinioms užkirsti kelią vaikų mokymuisi. Neleisčiau savo abejonėms užkirsti kelią vaikų svajonėms.
Jei savo vaikais neabejočiau - ir jie neabejotų savimi. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai per mažai savimi pasitiki.

Jeigu aš būčiau tobula mama - labiau save mylėčiau. Tarsi širdis, deguonimi įsotintu krauju pirmiausia apsirūpinčiau pati, ir tik po to aprūpinčiau visus kitus. Naujų jėgų aš prisipildyčiau anksčiau, nei jos išsenka. Daugiau atrasčiau laiko sau ir poreikiams, kuriuos turiu.
Jei mokėčiau save mylėti ir rūpintis savim - savo pavyzdžiu galėčiau mokyti savo vaikus. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad mano vaikai savimi nesirūpina ir savęs nemyli.

Jeigu aš būčiau tobula mama - man nereikėtų šitaip stengtis būti tobula mama. Man nereikėtų įtemptais pečiais save stebėti. Ir nereikėtų sukąstais dantim save valdyti. Man nereikėtų taip bijot suklysti. Ir nereikėtų griaužtis taip, kai nepavyksta visko padaryti tobulai.
Jei būčiau tobula - galėčiau iš savęs tiek daug nereikalauti. Tuomet man nereikėtų pykti, kai mano netobulumą man įvardina kiti. Tuomet man nereikėtų skųstis, kad ir visi kiti aplink netobuli.

Žemuogės

Prie namų, paežerės miškelyje auga žemuogės. Tą dieną, sudrebinusią mano išpuoselėtų vertybių ir įsitikinimų pagrindus, mudvi su mano trimete dukryte susiradom po nedidelį kibirėlį ir iškeliavome žemuogiauti. Švietė saulė. O mano delną šildė mažos mergaitės rankytė. Ir mudvi greitu žingsniu besišnekučiuodamos nukeliavome iki pavasarį išretintame miške suvešėjusio žemuogyno. Ten, kur mūsų laukė kvepiančios pirmosios žemuogės. Ten, kur prasidėjo virsmas, turbūt jau negrįžtamai pakeisiantis mane.

Atkeliavę pamatėme pirmąsias prasidėjusia vasara kvepiančias, saulei pilvukus atsukusias žemuoges. Valandėlę pritūpusios žolėje, susikaupusios ir tylios rinkome jas į savo kibirėlius. Kruopščiai. Nei vienos nepraleisdamos. Kartkarčiais, užtikus naują uogų plotelį, dukrytė džiaugsmingai sušukdavo “o, dar žemuogių!” ir vėl nutūpdavo tyloje. Girdėjosi tik paukščių balsai ir dusliai į plastikinio indelio dugną krintančių dar šiek tiek panokti galėjusių žemuogių garsas.

Akimirkoms užsižiūrėdavau į ją. Su šypsena veide. Su pasidižiavimu širdyje. Štai, mano trimetė, tyliai, gražiai ir tvarkingai renka žemuoges. Pati. Kokia ji jau didelė.

Kiek žemiau, nedidelėje proskynoje atradau gerai išnokusių ir didelių žemuogių plotelį. Šitos turėtų būti labai skanios.. Surinkau į delną ir nunešiau savo mažajai. Norėjau, kad šitos išnokusios gražuolės palepintų mano mažos nuotykių ieškotojos pilvuką. Tačiau, mano dideliam nustebimui, dukrytė man paliepė suberti atneštas uogas į jos jau nemažai pririnktą krepšelį.

“Atnešiau Tau jas suvalgyt” - žodžiais įvardinau vaikui savo viziją.
“Ne, valgysim kai grįšim namo. Su tėčiu ir broliu” - paaiškino man mažoji.

“Ką gi, Tavo uogos - Tavo ir sprendimas” - pamaniau, ir subėriau dideles prisirpusias uogas į dukrytės kibirėlį. Mažoji susikaupusi ir tylėdama žemuogiavo toliau, o aš, susimąsčiusi ir kiek pasimetusi nuėjau iki savo kibirėlio. Džiaugiausi, kad mano trimetė taip rūpinasi mūsų šeima. Didžiavausi, kad ji nori pririnkti uogų ir savo mažam broliukui. Tačiau kartu mane aplankė ir nerimas. Ar neturėtų trijų metų vaikas iš pradžių pasirūpinti savimi, o tik po to savo šeima? Ar neturėtų iš pradžių užpildydi uogomis savo mažą pilvuką, o tik po to rinkti į kibirėlį kitiems?

Pravaikščiojus po mišką gerą pusvalandį norėtųsi matyti žemuogių pėdsakus ant vaiko lūpų ar net rūbų.. Tačiau visos jos surastos žemuogės yra indelyje.

Kodėl mano vaikas savo poreikius nustumia žemiau kitų? Susimąsčiau, žiūrėdama į savo kibirėlį su uogomis. Uogomis, kurių nei vienos dar neragavau..

-----------------------------------------------------------

Dabar mokausi nepamiršti savęs. Savo dienas užpildyti ne tik atsidavimu ir dėmesiu vaikams, bet ir maloniomis akimirkomis sau. Vis dar sušukuoju dukrą anksčiau, nei save. Vakarieniaujant vis dar įdedu jai maistą pirmiau, nei sau ar vyrui. Tačiau uogaujant jau nebe visos mano uogos atsiduria kibirėlyje.

O vakar mano mažoji, miške susirinkusi saują aviečių, pusę jų išdalino mums, o kitas su pasimėgavimu suvalgė pati.

Kaip išmokyti vaikus mūsų negerbti

“Kai Tu buvai maža, o aš buvau didelė ir Tu šokinėjai ant lovos, o aš norėjau važiuoti namo - tai aš tris kartus Tavęs prašiau ateiti rengtis ir Tu neatėjai. Ir tada aš supykau ir išvažiavau namo viena.”

Štai tokią istoriją man vakar papasakojo mano trimetė dukra. Taip bešališkai ir atvirai atspindėdama tą vakarą tarp mūsų įvykusį konfliktą.. Ir kartu primindama mano pačios vaikystėje nuolatos vykusias “dramas”. Ir jausmus, tas dramas lydėjusius..

Labai aiškiai supratau, kur link veda tokios “auklėjimo taktikos” ir kaip labai nenoriu ten atsidurti. Mane aplankiusias mintis sudėliosiu į šį tekstą. Gal dar kas nors šiose kasdienėse situacijose atpažins save ir priims sprendimą nebedaryti klaidų, mokinančių vaiką negerbti savo tėvų.

Melavimas

Skamba labai žiauriai ir, jeigu laikome save gerais tėvais, tikriausiai esame tikri, kad savo vaikams nemeluojame. Bet ar tikrai mūsų gyvenime nėra mažų manipuliatyvių melagysčių?

Turbūt daugeliui pažįstama pasirodys situacija, kai tėvai kažkur skuba išvažiuoti, o jų mažoji atžala susigalvoja 58-nis dalykus, ką jai reikia nuveikti iki ateinant rengtis. Logiški paaiškinimai apie tai, kad laiko jau nėra ir kad rengtis reikia jau dabar - lieka neišgirsti. O pagauti ir aprengti vaiką per prievartą neleidžia įsitikinimai, arba tiesiog nėra ūpo. Labai gundanti išeitis tuomet atrodo pagąsdinti vaiką, kad išvažiuosime be jo.

Dažniausiai vaikas nenori likti vienas namuose (svečiuose, parduotuvėje ir t.t.) ir išsigandęs tokio scenarijaus su ašaromis akyse atbėga rengtis. Visi išsiruošia laiku. Nepriireikia nei fizinės jėgos, nei pakelto balso.. Ir kas čia blogo, sakysite? Juk mes iš tiesų savo vaiko nepaliktume. Mes atsakingi ir geri tėvai. O ši maža nekalta melagystė tėra būdas greitai ir lengvai susitvarkyti su situacija, kuri kitu atveju gali užtrukti ilgai ir kainuoti nemažai nervų.

Kita dažna “nekalta” melagystė irgi yra vedama gerų norų. Štai matome savo mažą smalsuolį belipantį ant virtuvės spintelių, vaikštinėjantį į ežerą vedančio lieptelio kraštu ar darantį ką nors kito, kas mums atrodo pavojinga. Ir mes, mylintys ir atsakingi tėvai, jausdami nerimą dėl savo mažo nuotykių ieškotojo nusprendžiam jį apsaugoti nuo nelaimės perspėdami “nelipk, nukrisi (paskęsi, nusideginsi ir t.t.)”. Ir mažas žmogus, jeigu mumus pasitiki - paklauso ir nelipa.

Tačiau kas nutinka, jei vaikas visgi nusprendžia nepaklausyti mūsų perspėjimo? Tada nutinka vienas iš dviejų dalykų. Arba mūsų pranašystė išsipildo ir vaikas tikrai susižeidžia, arba vaikas padaro tai, ką planavo ir jam nenutinka nieko blogo. Šiuo antruoju atveju mes liekame melagiais. Ir vaikas išmoksta, kad nebūtinai tai, ką sako tėvai, yra tiesa. Ir rimtai žiūrėti į tokius perspėjimus nėra reikalo.

Ne ką geresnės perspektyvos laukia ir tėvų, linkusių pagąsdinti vaikus savo išvažiavimu. Anksčiau ar vėliau atžala turėtų nuspręsti patikrinti tėvų išsakytus teiginius. Ir tuomet tėvams teks rinktis - ar tesėti duotą žodį ar likti melagiais. Trumpalaikėje perspektyvoje nepriimtinesnis turbūt atrodys pirmasis variantas. Tačiau antrasis griauna tiek tėvų autoritetą tiek ir vaiko pasitikėjimą tėvais. Ir vaikui užtenka vieną kartą pagauti tėvus meluojant, kad visi ateityje tėvų išsakomi ultimatumai atrodytų nerimti. Ar to norime?

Kartojimasis

Kitas labai efektyvus būdas išmokyti vaiką mūsų negerbti ir nepriimti mūsų sakomų dalykų rimtai - tai kartojimasis. Štai paprašome savo ikimokyklinuko kažką padaryti. Jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadaro. Kas toliau? Dauguma mūsų paprašo antrą kartą.. po to trečią ir t.t. Dažnai su kiekvienu pakartojimu tėvų balso tonas tampa vis piktesnis, tie patys dalykai pasakomi vis garsiau. Ir tai vyksta tol, kol vaikas “išgirsta” prašymą arba kol kantrybės netekę tėvai imasi rimtesnių priemonių.

Kokią pamoką gauna vaikas, matydamas tėvus nuolatos kartojančius tuos pačius dalykus? Tikriausiai anksčiau ar vėliau jis nusprendžia, kad viskas, kas pasakoma tik vieną kartą - nėra svarbu. Nes tai, kas iš tiesų svarbu - būna pasakoma tris kartus ar daugiau. Taip pat viskas, kas svarbu - yra sakoma garsiai ir pikto tonu. Todėl į normaliai, civilizuotai išsakomus prašymus dėmesio kreipti neverta.

Ar to siekiame išmokyti savo vaikus?

Nepamenu autoriaus, bet geriausias mano kada nors perskaitytas patarimas “ką daryti, kad nereikėtų vaikui visko kartoti daug kartų” buvo paprastas ir trumpas: “nekartoti”. Trivialu, bet kartais taip sunkiai įgyvendinama..

Moralizavimas

Dar vienas puikus būdas išmokyti vaiką mūsų negirdėti yra moralizavimas. Esu girdėjusi žmogų pasakojant, kad savo mamos moralų ir burbėjimo ilgiainiui jam pavyko išmokti negirdėti. Ne tai, kad šis žmogus būtų praradęs klausą, ar kažkas panašaus.. Jis tiesiog išmoko į nuolatinius mamos priekaištus ir moralizavimą reaguoti taip, kaip mes reaguojame į kavinėje grojančią muziką. Mes girdime kažkokį šurmulį fone, bet skambančių dainų žodžių neidentifikuojame ir nesiklausome. O išėję iš kavinės dažniausiai negalime pasakyti nei kas dainavo, nei apie ką.

Kaip mes išmokstame negirdėti? Spėju, kad mechanizmas labai paprastas. Įsivaizduokime mažo žmogaus psichiką, nuolatos atakuojamą šabloninių burbėjimų:
Tu niekada...
Tu visada..
Kiek kartų galiu Tau kartoti?
Tu negirdi..
Tu nesupranti..
Tu nesugebi..
Tu šioks ir anoks..
Tu nieko nesugebi padaryti gerai.
Vistiek Tu nepadarysi..
Tau nesigaus..
Tau nepavyks..

Ir šiuo atveju mažo žmogaus psichika turi du pasirinkimus: visa tai arba priimti, arba atmesti. Priimti reikštų patikėti tuo, kad esi nevykėlis ir pasirinkti gyventi nevykėlio gyvenimą. Negirdėti, nesuprasti ir nesugebėti.. Nes kam stengtis - jei vistiek niekas Tavimi netiki..

Kitas variantas - nepriimti viso šito briedo. Su juo nesutikti, arba jį tiesiog ignoruoti. Aišku, ignoruojant rizikuojama neišgirsti ir gerų ar svarbių dalykų. Tačiau tai palyginus nedidelė kaina, kurią verta sumokėti už išsaugotą savivertę.

Neadekvatumas

Ir paskutinis, bet ne mažiau efektyvus būdas prarasti vaiko pagarbą ir pasitikėjimą yra dažnas neatitikimas tarp to ką sakome, ir to, ką darome.

Štai pavyzdžiui žaidžia du vaikai. Vyresnis atima iš mažesnio žaislą. Tuomet prieina mama, atima žaislą iš vyresniojo, atiduoda mažesniąjam ir paaiškina: "mes neatiminėjame daiktų iš mažesnių". Arba berniukui kieme užgavusiam mažesnę mergaitę tėtis trenkia per užpakalį ir sako "muštis negalima".

Kaip manote, ką išmoksta šie vaikai? Ar jie mokosi iš suaugusiųjų pasakytų žodžių, ar iš veiksmų?

Jeigu mes mokinsime vaiką, kad kertant gatvę reikia eiti per perėją, o jis matys mus einant beliakur - kaip jis elgsis, kai mes jo nestebėsime? Ar galime tikėtis, kad vaikai laikysis duoto žodžio, jeigu mūsų pačių žodžiai ir veiksmai prasilenkia tarpusavyje?

Ar mes pajėgtume gerbti ir pasitikėti žmogumi, kuris šneka viena, o daro visai ką kitą? Ar šitaip elgdamiesi galime tikėtis pagarbos iš savo vaikų?

Intencijos

Dažnas mūsų (ir aš ne išimtis), esame linkę kartkarčiais padaryti šias nuodėmes. Kartais dėl kantrybės stokos, kartais iš nuovargio ar tiesiog dėl savo patogumo. Dažniausiai mes elgiamės vienaip ar kitaip norėdami savo vaikams gero. Ir tikimės, kad ši mūsų intencija automatiškai pateisins ir neutralizuos visas mūsų klaidas.

Ir tame yra dalis tiesos. Jeigu mums pasiseks - galbūt kokių trisdešimties metų ir savų atžalų sulaukę mūsų vaikai supras, kodėl mes darėme tai ką darėme ir kokios buvo mūsų tikrosios intencijos. Galbūt..

Tačiau iki tol dar liko labai daug laiko. Sau ir jums linkiu tą laiką pragyventi neprarandant vaikų pasitikėjimo ir pagarbos.

Kai vaikas manipuliuoja..

Daug ekspertų, tiek vaikų dar neturinčių, tiek ir senai juos užauginusių jaučią pareigą patarti mažų vaikų tėvams kaip elgtis, kad vaikai jais nemanipuliuotų. Štai tėčio studijų laikų draugas pataria nenešioti vaiko per daug rankose ir nepulti jo kelti vos pravirksta. "Supras, kad verkimu gali pasiekti savo ir turėsite tokį verksnį - rankinuką" rūpestingai dalijasi išmintimi.

Darželio auklėtoja, rodydama į išsigandusią, pupų dydžio ašaromis apsipylusią dvimetę naujokę mergaitę porina "Vaikai labai jaučia, kai gali manipuliuoti tėvais. Ir tą daro, jei tik jiems leidžiame". Taip ji bando įtikinti mergaitės mamą kuo greičiau palikti išsigandusį ir nuliūdusį vaiką auklėtojų globai.

"Šokat pagal vaiko dūdelę" - kritikuoja draugai, matydami mus kartkarčiais vaiko poreikius iškeliant aukščiau savųjų.

Visų šių žmonių požiūriu mes auginame vaiką, kuris mumis manipuliuoja.

Nepriimtinas ar sunkiai toleruotinas vaiko elgesys, kurį šie ekspertai linkę vadinti manipuliavimu - mano manymu tėra vaiko būdas parodyti, kad jam kažkas negerai, kažko trūksta. Galbūt jis pavargęs.. O gal alkanas. Gal būt jis ilgą laiką bandė padaryti kažką naujo (kažką pastatyti, pasiekti, pakelti, perlipti..) ir jam daug kartų nepavyko. Vaikas suirzęs ir nusiminęs. O gal jam tiesiog norisi bendravimo, artumo, prisilietimų? Jis tiesiog reikalauja dėmesio - kaip mėgsta įvardinti klasikinės disciplinos šalininkai.

Ir ką tokiu atveju dažniausiai daro tėvai? Priklauso nuo požiūrio. Tėvai, matantys savo vaikuose manipuliatorius, ko gero nepasiduos provokacijoms. Jie savo veiksmais arba ignoruojančiu neveiksnumu parodys vaikui, kad netinkamu elgesiu jų dėmesio pelnyti nepavyks. Gal būt vaiką nubaus - kad ateityje nepriimtinas elgesys nesikartotų.

Kodėl toje pačioje situacijoje vieni tėvai mato vaiko pagalbos prašymą, o kiti linkę matyti tik užgaidas ir manipuliacijas?  Turbūt daug kas priklauso nuo pačių tėvų. Galbūt linkusieji manipuliuoti kitais dažniau įžvelgs tokias intencijas mažo žmogaus elgesyje. Linkusieji kovoti su vaiku dažniau pamatys provokacijas. O norintieji patogaus vaiko suras progą paauklėti, parodyti kas čia paradui vadovauja.

Bet egzistuoja ir kitoks požiūris. Alfie Cohn savo knygoje "Unconditional parenting" pateikia labai gražų ir paprastą pavyzdį:

Jeigu vaikas parodo, kad yra ištroškęs - logiškas tėvų elgesys yra duoti vaiku atsigerti. O jeigu vaikas parodo, kad jam trūksta dėmesio - dauguma tėvų, net suvokdami ir įvardindami šį vaiko poreikį pasirenka į jį ignoruoti arba net bausti.

Kodėl elgiamasi taip nelogiškai? Tam gali būti kelios priežastys:

• galbūt kai kurie tėvai įstikinę, kad vaiko poreikiai apsiriboja maistu ir miegu. Poreikį artumui, bendravimui ar prisilietimams jie laiko vaiko užgaida?
• galbūt tėvai tikisi, kad mažas vaikas šiuos savo poreikius mokės atpažinti ir įvardinti mandagaus prašymo forma? 
• galbūt tėvai bijo, kad patenkindami vaiko poreikį dėmesiui jie sukurs teigiamą paskatinimą nepriimtinam elgesiui? 

Įdomias mintis šia tema dėsto psichologas Lawrence J. Cohen knygoje "Playful Parenting". Autoriaus nuomone bandydami suprasti mažo vaiko elgesį turėtume įsivaizduoti jį vaikštant su meilės puodeliu. Kai šis puodelis pilnas - vaikas gali ramiai užsiimti savimi, tyrinėti pasaulį ir jaustis gerai. Laikui bėgant puodelis po truputį tuštėja. Kai puodelio turinys artėja prie pabaigos - vaikas ateina pas tėvus papildyti atsargų. Galbūt puodelis išsipylė vaikui užsigavus - ir tam kad jį pripildyti - reikia mažą žmogų apkabinti, paguosti. Gal būt puodelį ištuštino nesėkmės mokantis naujų dalykų ar nuolatinis draudimų srautas - tuomet vaiko puodeliui užpildyti prireiks dozės gerų emocijų. Ir t.t.

Jeigu pavyksta puodelį pripildyti tada, kai vaikas to paprašo - mažasis tyrinėtojas pasisėmęs tėvų dėmesio ir meilės gali vėl ramiai užsiimti savomis veiklomis. Tačiau jeigu leisime puodeliui visai ištuštėti - vaikas jausis blogai, bus piktas, irzlus ir nesukalbamas. Ir bausdami jį už tokį elgesį situaciją tik dar pabloginsime.

Ši paprasta, ant pirštų viską paaiškinanti teorija labai taikliai iliustruoja gyvenimo su mažu vaiku kasdienybę. Praktikoje ji puikiai pasitvirtina.

Vienintelis jos trūkumas - ji nėra patogi. Pasirenkant šių dviejų autorių siūlomą elgesio su vaiku modelį gali tekti kartkarčiais patraukti į šalį savo reikalus ir tiesiog pabūti su vaiku. Ne pasėdėti tame pačiame kambaryje nepakeliant užpakalio nuo sofos ir akių nuo ekrano - o iš tiesų kokybiškai padraugauti, pažaisti ar pasikalbėti.

Ir yra didelė rizika, kad pasirinkus atsiliepti į vaiko dėmesio poreikį, užuot jį ignoravus - aplinkiniai jumyse pradės matyti nevaldomo, neišauklėto vaiko užgaidų ir manipuliacijų auką. O gal kaip tik, įžvelgs toliaregiškus, jautrius ir empatiškus tėvus. Priklauso nuo požiūrio.

Didelės pamokos iš mažo žmogaus

Vaikai, ateidami pas mus, atsineša su savimi didžiulę išmintį. Jie mielai mus moko - jeigu tik gebame priimti jų duodamas pamokas. Tai, ko per beveik tris metus mane išmokė mano dukrytė - galėčiau sudėti į tris pagrindinius principus, tris pamatinius akmenis ant kurių pastatytas santykis su vaiku yra šiltas, tvirtas, saugus ir pagarbus.

Laisva valia

Pirmasis ir ko gero svarbiausias principas yra laisva valia. Tikiu, kad vaikas yra pajėgus priimti gerą sprendimą, jeigu turi pakankamą kiekį informacijos tam sprendimui priimti. Todėl manau, kad nėra reikalo su vaikais nuolat kalbėti liepiamąja nuosaka. Paliepimą ar nurodymą verta pakeisti tiesiog reikalingos informacijos suteikimu. Taip nušausime iš karto kelis kiškius. 

Pirmasis - išvengsime pasipriešinimo. Kaip turbūt kiekvienas esame pajutę - dažni kitų asmenų paliepimai ir smulkmeniški nurodinėjimai  mus erzina, pykdo, kartais netgi sukelia priešiškumą. Vaikai šiuo klausimu nuo mūsų nedaug kuo skiriasi.

Antrasis - išvengsime kartojimo. Jeigu vaikas supras, dėl kokių priežasčių neverta kišti pirštų prie verdančio puodo arba kodėl neverta lipti į balą su medžiaginiais batais - tikėtina, kad šie klausimai bus išspręsti ir nebereikės saugoti mažo žmogaus kaskart verdant sriubą ar einan pasivaikščioti po lietaus.

Trečiasis - suteiksime progą mažam žmogui pačiam priimti sprendimą. Taip ugdysime savarankiškai mąstančią ir atsakingai sprendimus priimančią asmenybę. 

Aišku egzistuoja rizika, kad vaiko priimtas sprendimas nesutaps su mūsų norimu. Tą turime mokėti išgirsti ir priimti. Ir jeigu vaiko pasirinktas sprendimas nėra pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei - su tuo susitaikyti. Jeigu visgi vaikas nori atsigerti indų ploviklio po to, kai jam paaiškinome kas yra nuodingos medžiagos ir ką jos padaro gyvam organizmui - tikėtina, kad mūsų paaiškinimas neatitinka vaiko amžiaus ir nėra jam suprantamas. Kartoti to paties antrą kartą tik griežtesniu tonu taip pat neverta - taip tik sudarysime įspūdį, kad dalykai, kuriuos sakome ramiai ir tik vieną kartą nėra pakankamai svarbūs. Kai vaikas nepasirenka mums savaime suprantamo sprendimo - verta paklausti vaiko, kokia yra jo motyvacija. Galbūt mes aiškiname visai ne tai, ko mažasis tyrinėtojas nežino ar nesupranta.

Sprendimas duoti vaikui laisvą valią nėra lengvas tradiciškai auklėtiems tėvams. Įsivaizdavimas, kad tėvai visais klausimais viską žino geriau už vaiką ir tik jie turėtų priimti visus su vaiko gerove susijusius sprendimus - labai gajus mūsų kultūroje. Vis dar pasitaiko psichologų, rimtu veidu aiškinančių, kad laisva valia ankstyvoje vaikystėje sukelia žmogui nerimo ir nesaugumo jausmą visam gyvenimui... Įdomu būtų išgirsti jų argumentus..

Aišku teigiantys, kad ne visi sprendimai gali ir turi būti daromi mažamečio vaiko yra iš dalies teisūs. Juk niekada nesitartume su mažu vaiku apie tai, ar reikėtų užmigdyti katę.. ar mamai reikėtų pasidaryti abortą.. Tačiau nuspręsti kiek valgyti, ką apsirengti, ką ir kaip daryti su SAVO daiktais ir kada eiti miegoti - vaikas puikiai gali pats. Nuo kada? Nuo tada, kai parodo norą pats tokius sprendimus priimti.

Pagarba

Vienas iš dešimties Dievo įsakymų reikalauja gerbti tėvą ir motiną, tačiau dekaloge praleistas labai svarbus punktas - gerbti savo vaikus. Kalbėdama apie pagarbą turiu minty visus elgesio principus, kuriuos taikytume bendraudami su žmogumi, kurį gerbiame. Juk gerbiamam žmogui nemeluotume, juo nemanipuliuotume. Gerbtume jo nuomonę ir jo nuosavybę. Kalbėtume su juo ramiai ir argumentuotai. Neignoruotume gerbiamo žmogaus, kai jis bandytų užmegzti pokalbį su mumis. Nepertraukinėtume. Nenurodinėtume jam kiekviename žingsnyje ką ir kaip jis turi daryti. Nepravardžiuotume jo, nežemintume ir nesityčiotume. Nesistengtume primesti jam savo valios.. Intensyviai tokio žmogaus išreikštų emocijų nevadintume baubimu, zyzimu ar ožiais. O prieš pasmerkdami gerbiamą žmogų bent pasistengtume jį suprasti.

Tai tokios paprastos elgesio taisyklės, kurios mums yra savaime suprantamos bendraujant su draugais, kolegomis ar (o kartais ypač) viršininkais. Tačiau kažkodėl daug kam jos yra neįgyvendinamos bendraujant su nuosavais vaikais. Kodėl? nežinau. Gal žmonės su kuriais buvo nepagarbiai elgiamasi vaikystėje užaugę pamiršta, koks tai jausmas. Todėl nebijo užgauti tų, kuriuos rodos turėtų mylėti ir saugoti labiau už gyvenimą.. O gal čia kaip armijoje - vyresni visada atsigriebia ant jaunesnių?

Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Tik esu dėkinga likimui, kad turiu dukrą, kuri išmokė mane ją gerbti. Kitokio elgesio ji netoleruoja. Tikiu, kad netoleruos ir ateityje. Ir jau dabar ja dėl to didžiuojuosi.

Empatija

Trečias ilgainiui man išsikristalizavęs kertinis santykių akmuo yra atjauta. Jeigu norime, kad šalia mūsų augtų žmogus, kuris bus mums geras, atidus ir rūpestingas - pirmiausia turime tokie būti jam. Jeigu norime, kad mus priimtų ir mylėų ne tik puikiai nusiteikusius, bet ir pavargusius, nusiminusius ar piktus - turime mokyti savo pavyzdžiu.

Kaip manote, kokią pamoką apie empatiją gauna vaikas, kai jį rėkiantį uždarome kitame kambaryje, kad jis nusiramintų? Ką jis išmoksta, kai jį nubaudžiame už parodytą pykčio protrūkį? Kai ant pavargusio, verkiančio vaiko rėkiame kad jis užtiltų? Kai jis nugriuvęs prašosi ant rankų, o mes jam sakom "nieko tokio, Tau jau neskauda"?

Ar tokio elgesio norėtume iš savo artimųjų akimirkomis, kai mums bus sunku?

O štai vaikas, kuriam nukritus ant žemės ir pradėjus rėkti tėvai be pykčio ir priekaištų padės nusiraminti kitą kartą gali jus nustebinti netikėtai pribėgdamas, apsikabindamas ir padėdamas nusiraminti jums. Žinau ką sakau. Esu tai patyrusi.


Yra dar daugybė dalykų, kurių turėtume išmokti iš savo vaikų: mokėjimo džiaugtis mažais dalykais.. mokėjimo atleisti.. mokėjimo prieiti ir be jokios aiškios priežasties pasakyti "aš labai džiaugiuosi kad esi čia, su manim".  Ir viso to galime mokytis, jei stebėsime viską atvira širdimi. Jei išminties mokysimės iš savo vaiko, o ne populiarių vaikų auklėjimo vadovėlių.

Mažosios išminties perlai

"Mamyte, Tu esi šaunuolė. Tu turi tuo patikėti!"
Man visai neišsimiegojusiai šiandien pasakė mano karščiuojanti dvimetė dukra.
Be jokios aiškios priežasties..

"Gerbk savo tėvą ir motiną"

Taip skamba vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Ir nesvarbu, tikintys ar netikintys yra tėvai - vaikų pagarba daugeliui yra tai, ką esame linkę priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Kartais prie pagarbos norėtume matyti ir besąlyginį paklusnumą. Ir pykstam, siuntam ir jaučiamės  smarkiai nusivylę, jeigu mūsų atžalai pagarba ir paklusnumas kažkodėl nėra įaugę į kraują.

Dažnas tūlas lietuvis tokiu atveju renkasi įskiepyti vaikui pagarbą. “Jeigu bijo - reiškia gerbia”. Nekalbėsiu apie tai, kokiais būdais tokios pagarbos yra siekiama.. Ir kokie žmonės išauga iš vaikų, išdresuotų besąlygiškai paklūsti kiekvienam nurodymui.. Tai svarbu - bet šitas įrašas ne apie tai.

Aš noriu pakalbėti apie tai, ar mes, tėvai, esame verti savo vaikų pagarbos? Ar mes patys gebame gerbti savo vaikus?

Turbūt visi pritartume, kad negerai prieš vaikus naudoti fizinį smurtą. O kaip dėl fizinės jėgos? Ar mes galime pasodinti ar paguldyti vaiką kažkur, kur jis nenori vien tik dėl to, kad mes tai galime (pajėgiame) fiziškai? Jeigu vaikui bus geriau kitur, nei jis yra dabar - ar galime paimti jį ir nunešti jam nesutinkant? 

O jeigu nuo to patogiau bus ne vaikui, o tik mums?

Šiuo metu nesugalvoju jokių priežasčių ar sąlygų, dėl kurių sutikčiau, kad prieš mane būtų panaudota jėga. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad mane ir asmenį, prieš mane naudojantį prievartą, galėtų sieti abipusė pagarba.

Na bet tarkim mes esame geri tėvai. Mes savo vaiko nemušame, ir prieš jį nenaudojame jėgos. Dar mes jį mylime, maitiname, rengiame, laviname na ir atliekame dar eilę kitų tėviškų prievolių. Ar tokiu atveju galime ramiai ranką ant širdies padėję pasakyti, kad mes gerbiame savo vaiką?

Pasakyti gal ir galime. Bet pagarba, mano subjektyvia nuomone, labai panaši į besąlyginę meilę. Faktas, kad mes kažką mylime besąlygiškai - pats iš savęs nėra didelė vertybė. Toks tyras jausmas beabejo praturtina mūsų gyvenimą, tačiau tikru stebuklu jis tampa tik tada, jei mūsų meilės objektas jaučiasi esąs mylimas besąlygiškai. O tai dažnai yra toli gražu ne tas pats. Taip pat ir su pagarba. Mes galime jaustis gerbiančiais savo vaikus. Tačiau esminis klausimas yra - ar mūsų vaikai jaučiasi gerbiami.

Pagalvokime apie save:

• Kaip jums patinka, kai jus pravardžiuoja? kai klijuoja jums etiketes (tu visada... tu niekada...)?
• Kaip jūs jaučiatės, kai nėra atsižvelgiama į jūsų nuomone? ar ji net nėra išklausoma?
• Koks jausmas apima, kai kažkas savinasi jūsų nuosavybę? na gerai, gal nesisavina, o tik laikinai atima, nes palikote nevietoje ?
• O kai kas nors jus smulkmeniškai kontroliuoja ?
• O jeigu jums kažką pažadėjo ir po to nesilaikė duoto žodžio? pamiršo?
• Na o jeigu jus spaudžia padaryti kažką, ko jūs nenorite, gasdindami bausmėmis? 

Na gerai, “gasdinti bausmėmis” prastai parinktas terminas. Šiais laikais vaikų disciplinos specialistai labiau mėgsta sakyti “informuoti apie pasekmes”. Taigi..

• Kaip jaučiatės kai jums pasiūlo kažką padaryti ir informuoja kokios pasekmės jūsų laukia, jeigu prašymo neįvykdysite?
• O ar jaučiatės gerbiami, kai jus bando papirkti? 
• Arba kai jumis manipuliuojama pasinaudojant meile? Kai žinote kad kažkaip pasielgus ar atvirkščiai -  nepasielgus - rizikuojate, jog jūsų sutuoktinis su jums nesišnekės, nenorės būti tame pačiame kambaryje, ar gal net išvarys jus iš lovos?

Aš pati nei vienu iš šių atvejų nesijausčiau nei besąlygiškai mylima, nei gerbiama. Ir nepaisiant to, nuolat pagaunu save ir kitus šitaip besielgiant su vaiku: surenkami ir paslepiami nevietoje palikti žaislai; sausos kelnytės "nusiperkamos" pažadu padarius į puodą, įjungti filmuką; o tvarkos virtuvėje siekiama informuojant, jog maistą išbarsčius / išpylus privilegijos valgyti pačiam nebeliks.

Ir nors suprantu, kad mano vaikas yra vertas mano pagarbos, nepriklausomai nuo savo amžiaus, sugebėjimų ar išsilavinimo - negalėčiau ramiai ir užtikrintai pasakyti, kad visada elgiuosi su savo dukryte pagarbiai. Ne iš blogos valios - tiesiog taip gaunasi..

Nėra smagu sau pripažinti, kad nesi savo vaikui tokia gera mama, kokia norėtum būti, tačiau šis žinojimas leidžia atsipalaiduoti ir nepriimti asmeniškai vaiko išdaigų. Suprantu, kad kartais mažoji nesielgia taip, kaip mums norisi ne todėl, kad mūsų negerbia ar nemyli. Tiesiog jai irgi kartais taip gaunasi. Ne iš blogos valios.

Na o grįžtant prie Dievo įsakymo: jei galėčiau jį perrašyti, tuomet jis atrodytų taip: "Gerbk savo vaikus". O matydami gerą pavyzdį pagarbos tėvams vaikai išmoks patys.