Žemuogės

Prie namų, paežerės miškelyje auga žemuogės. Tą dieną, sudrebinusią mano išpuoselėtų vertybių ir įsitikinimų pagrindus, mudvi su mano trimete dukryte susiradom po nedidelį kibirėlį ir iškeliavome žemuogiauti. Švietė saulė. O mano delną šildė mažos mergaitės rankytė. Ir mudvi greitu žingsniu besišnekučiuodamos nukeliavome iki pavasarį išretintame miške suvešėjusio žemuogyno. Ten, kur mūsų laukė kvepiančios pirmosios žemuogės. Ten, kur prasidėjo virsmas, turbūt jau negrįžtamai pakeisiantis mane.

Atkeliavę pamatėme pirmąsias prasidėjusia vasara kvepiančias, saulei pilvukus atsukusias žemuoges. Valandėlę pritūpusios žolėje, susikaupusios ir tylios rinkome jas į savo kibirėlius. Kruopščiai. Nei vienos nepraleisdamos. Kartkarčiais, užtikus naują uogų plotelį, dukrytė džiaugsmingai sušukdavo “o, dar žemuogių!” ir vėl nutūpdavo tyloje. Girdėjosi tik paukščių balsai ir dusliai į plastikinio indelio dugną krintančių dar šiek tiek panokti galėjusių žemuogių garsas.

Akimirkoms užsižiūrėdavau į ją. Su šypsena veide. Su pasidižiavimu širdyje. Štai, mano trimetė, tyliai, gražiai ir tvarkingai renka žemuoges. Pati. Kokia ji jau didelė.

Kiek žemiau, nedidelėje proskynoje atradau gerai išnokusių ir didelių žemuogių plotelį. Šitos turėtų būti labai skanios.. Surinkau į delną ir nunešiau savo mažajai. Norėjau, kad šitos išnokusios gražuolės palepintų mano mažos nuotykių ieškotojos pilvuką. Tačiau, mano dideliam nustebimui, dukrytė man paliepė suberti atneštas uogas į jos jau nemažai pririnktą krepšelį.

“Atnešiau Tau jas suvalgyt” - žodžiais įvardinau vaikui savo viziją.
“Ne, valgysim kai grįšim namo. Su tėčiu ir broliu” - paaiškino man mažoji.

“Ką gi, Tavo uogos - Tavo ir sprendimas” - pamaniau, ir subėriau dideles prisirpusias uogas į dukrytės kibirėlį. Mažoji susikaupusi ir tylėdama žemuogiavo toliau, o aš, susimąsčiusi ir kiek pasimetusi nuėjau iki savo kibirėlio. Džiaugiausi, kad mano trimetė taip rūpinasi mūsų šeima. Didžiavausi, kad ji nori pririnkti uogų ir savo mažam broliukui. Tačiau kartu mane aplankė ir nerimas. Ar neturėtų trijų metų vaikas iš pradžių pasirūpinti savimi, o tik po to savo šeima? Ar neturėtų iš pradžių užpildydi uogomis savo mažą pilvuką, o tik po to rinkti į kibirėlį kitiems?

Pravaikščiojus po mišką gerą pusvalandį norėtųsi matyti žemuogių pėdsakus ant vaiko lūpų ar net rūbų.. Tačiau visos jos surastos žemuogės yra indelyje.

Kodėl mano vaikas savo poreikius nustumia žemiau kitų? Susimąsčiau, žiūrėdama į savo kibirėlį su uogomis. Uogomis, kurių nei vienos dar neragavau..

-----------------------------------------------------------

Dabar mokausi nepamiršti savęs. Savo dienas užpildyti ne tik atsidavimu ir dėmesiu vaikams, bet ir maloniomis akimirkomis sau. Vis dar sušukuoju dukrą anksčiau, nei save. Vakarieniaujant vis dar įdedu jai maistą pirmiau, nei sau ar vyrui. Tačiau uogaujant jau nebe visos mano uogos atsiduria kibirėlyje.

O vakar mano mažoji, miške susirinkusi saują aviečių, pusę jų išdalino mums, o kitas su pasimėgavimu suvalgė pati.