Taip skamba vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Ir nesvarbu, tikintys ar netikintys yra tėvai - vaikų pagarba daugeliui yra tai, ką esame linkę priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Kartais prie pagarbos norėtume matyti ir besąlyginį paklusnumą. Ir pykstam, siuntam ir jaučiamės smarkiai nusivylę, jeigu mūsų atžalai pagarba ir paklusnumas kažkodėl nėra įaugę į kraują.
Dažnas tūlas lietuvis tokiu atveju renkasi įskiepyti vaikui pagarbą. “Jeigu bijo - reiškia gerbia”. Nekalbėsiu apie tai, kokiais būdais tokios pagarbos yra siekiama.. Ir kokie žmonės išauga iš vaikų, išdresuotų besąlygiškai paklūsti kiekvienam nurodymui.. Tai svarbu - bet šitas įrašas ne apie tai.
Aš noriu pakalbėti apie tai, ar mes, tėvai, esame verti savo vaikų pagarbos? Ar mes patys gebame gerbti savo vaikus?
Turbūt visi pritartume, kad negerai prieš vaikus naudoti fizinį smurtą. O kaip dėl fizinės jėgos? Ar mes galime pasodinti ar paguldyti vaiką kažkur, kur jis nenori vien tik dėl to, kad mes tai galime (pajėgiame) fiziškai? Jeigu vaikui bus geriau kitur, nei jis yra dabar - ar galime paimti jį ir nunešti jam nesutinkant?
O jeigu nuo to patogiau bus ne vaikui, o tik mums?
Šiuo metu nesugalvoju jokių priežasčių ar sąlygų, dėl kurių sutikčiau, kad prieš mane būtų panaudota jėga. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad mane ir asmenį, prieš mane naudojantį prievartą, galėtų sieti abipusė pagarba.
Na bet tarkim mes esame geri tėvai. Mes savo vaiko nemušame, ir prieš jį nenaudojame jėgos. Dar mes jį mylime, maitiname, rengiame, laviname na ir atliekame dar eilę kitų tėviškų prievolių. Ar tokiu atveju galime ramiai ranką ant širdies padėję pasakyti, kad mes gerbiame savo vaiką?
Pasakyti gal ir galime. Bet pagarba, mano subjektyvia nuomone, labai panaši į besąlyginę meilę. Faktas, kad mes kažką mylime besąlygiškai - pats iš savęs nėra didelė vertybė. Toks tyras jausmas beabejo praturtina mūsų gyvenimą, tačiau tikru stebuklu jis tampa tik tada, jei mūsų meilės objektas jaučiasi esąs mylimas besąlygiškai. O tai dažnai yra toli gražu ne tas pats. Taip pat ir su pagarba. Mes galime jaustis gerbiančiais savo vaikus. Tačiau esminis klausimas yra - ar mūsų vaikai jaučiasi gerbiami.
Pagalvokime apie save:
- Kaip jums patinka, kai jus pravardžiuoja? kai klijuoja jums etiketes (tu visada... tu niekada...)?
- Kaip jūs jaučiatės, kai nėra atsižvelgiama į jūsų nuomone? ar ji net nėra išklausoma?
- Koks jausmas apima, kai kažkas savinasi jūsų nuosavybę? na gerai, gal nesisavina, o tik laikinai atima, nes palikote nevietoje ?
- O kai kas nors jus smulkmeniškai kontroliuoja ?
- O jeigu jums kažką pažadėjo ir po to nesilaikė duoto žodžio? pamiršo?
- Na o jeigu jus spaudžia padaryti kažką, ko jūs nenorite, gasdindami bausmėmis?
Na gerai, “gasdinti bausmėmis” prastai parinktas terminas. Šiais laikais vaikų disciplinos specialistai labiau mėgsta sakyti “informuoti apie pasekmes”. Taigi..
- Kaip jaučiatės kai jums pasiūlo kažką padaryti ir informuoja kokios pasekmės jūsų laukia, jeigu prašymo neįvykdysite?
- O ar jaučiatės gerbiami, kai jus bando papirkti?
- Arba kai jumis manipuliuojama pasinaudojant meile? Kai žinote kad kažkaip pasielgus ar atvirkščiai - nepasielgus - rizikuojate, jog jūsų sutuoktinis su jums nesišnekės, nenorės būti tame pačiame kambaryje, ar gal net išvarys jus iš lovos?
Aš pati nei vienu iš šių atvejų nesijausčiau nei besąlygiškai mylima, nei gerbiama. Ir nepaisiant to, nuolat pagaunu save ir kitus šitaip besielgiant su vaiku: surenkami ir paslepiami nevietoje palikti žaislai; sausos kelnytės "nusiperkamos" pažadu padarius į puodą, įjungti filmuką; o tvarkos virtuvėje siekiama informuojant, jog maistą išbarsčius / išpylus privilegijos valgyti pačiam nebeliks.
Ir nors suprantu, kad mano vaikas yra vertas mano pagarbos, nepriklausomai nuo savo amžiaus, sugebėjimų ar išsilavinimo - negalėčiau ramiai ir užtikrintai pasakyti, kad visada elgiuosi su savo dukryte pagarbiai. Ne iš blogos valios - tiesiog taip gaunasi..
Nėra smagu sau pripažinti, kad nesi savo vaikui tokia gera mama, kokia norėtum būti, tačiau šis žinojimas leidžia atsipalaiduoti ir nepriimti asmeniškai vaiko išdaigų. Suprantu, kad kartais mažoji nesielgia taip, kaip mums norisi ne todėl, kad mūsų negerbia ar nemyli. Tiesiog jai irgi kartais taip gaunasi. Ne iš blogos valios.
Na o grįžtant prie Dievo įsakymo: jei galėčiau jį perrašyti, tuomet jis atrodytų taip: "Gerbk savo vaikus". O matydami gerą pavyzdį pagarbos tėvams vaikai išmoks patys.
Aš manau, kad gerbdami vaikus, bet negerbdami savęs- nepaisydami savo poreikių, neišmokysime vaikų gerbti savęs. Sujaudinta (arba sudirginta :)) parašiau savo nuomonę- http://severijat.blogspot.com/2013/03/mylek-save.html
AtsakytiPanaikintiO gal galima gerbti ir save ir vaiką?
AtsakytiPanaikintiGerbiant save ir savo artimą- vaiką, draugą, vyrą- kuriama tvirta partnerystė, grindžiama abipusia pagarba. Tačiau besąlygiškos pagarbos ir besąlygiškos meilės nereikėtų maišyti. Manau, kad besąlygiška pagarba artimui turėtų būti net ir tuo atveju, kai su mumis elgiasi nepagarbiai.
AtsakytiPanaikintiJeigu nagrinėt besąlygišką meilę, tai yra vienas skirtumas- tarp suaugusių žmonių negali ir neturi būti besąlygiškos meilės. Tvirtinu, kad net yra žalinga besąlygiška meilė suaugusiajam. Tačiau tėvai vaikus turi mylėti besąlygiškai. Psichologija tvirtina, kad vaikas negavęs besąlygiškos motinos meilės, bus suriestas ateityje. Tačiau tai nesako, kad netinkamas elgesys turi būti toleruojamas. Suaugusiam dėl netinkamo elgesio gresia pasėkmės- negrasindami bausmėmis mes nenorėsime su juo bendrauti, pasitrauksime. Bet nuo vaiko mes negalime pasitraukti, jo palikti,
tačiau juk reikia išmokinti įgūdžius gyvenimui visuomenėje. Todėl grasinimas bausmėmis / pasėkmėmis yra būtinas, kad vaikas išmoktų sąžinės, moralės, įgūdžių gyvent visuomenėje. Svarbu tą mokėt daryti tinkamai.
Ar grasinant bausmėmis vaikas išmoks sąžinės ir moralės? ar manai, kad vaikas turėtų kažką daryti ar kažko nedaryti bijodamas pasekmių?
PanaikintiAš esu įsitikinusi, kad vaikas iš prigimties yra socialus bendruomenės narys. Ir sąžiningai ir moraliai jis turėtų elgtis dėl to, kad atvirkštinis jo elgesys sukelia neigiamas pasekmes kitiems. Tai ko mokome yra empatija. Ir tuomet 'geras' elgesys yra motyvuotas iš vidaus, t.y. vaikas taip elgiasi laisva valia.
Gi kai vaiką gasdinam bausmėmis (pasekmėmis) - nemokiname jo empatijos. Mes mokiname vaiką, kad netinkamas jo elgesys ne kitiems bus skaudus, o kad mes padarysime, kad skaudus jis būtų pačiam vaikui. Tai - išorinė motyvacija. Ir taip mokintas vaikas rūpinsis ne kitais, o savimi. Siekiamas išugdyti elgesys bus toks, kokio norime, tik šalia esant stebėtojui/baudėjui. Nes iš vidaus motyvacijos nebus.. Ir jei šalia nebus žmogaus, kuris gali nubausti - nebus ir priežasties, dėl kurios reikėtų elgtis 'gerai'.
Na o besąlyginė meilė pati iš savęs žalinga negali būti niekam, nei vaikui, nei suaugusiąjam.
PanaikintiTai, kad myli kažką besąlygiškai - nereiškia, kad besąlygiškai viską toleruoji ir priimi. Tai reiškia, kad myli ir mylėsi nepaisant to, kad kažkas bus netaip, kažkas bus nepriimtina. Besąlyginė meilė reiškia tai, kad nepriimtinas bus tik elgesys, o ne pats žmogus. Ir kad savo meilės nenaudosime manipuliavimui mylimais žmonėmis.
Įdomiausia, kad jausmas kyla arba ne. Tu myli ir besąlygiškai mylėsi žmogų, jeigu jisai pradėtų tave mušti, nekreiptų dėmesio į prašymą to nedaryti, tave užgauliotų kiekvieną dieną, tyčiotųsi iš tavęs? Tokių pvz. galim pasižiūrėti Lietuvos kaime ir ne tik. Ar tokiai moteriai patartum ir toliau mylėti vyrą, nors jo elgesys yra nepriimtinas? Aš manau, kad tai yra žalinga moteriai.
PanaikintiDėl bausmių- sakykime, kad vaikas spiegia namuose, nes jam taip smagu. Tau nepatinka, kad jis taip elgiasi. Tu vieną kartą paprašai, kad jis liautųsi, pasakai, kad tau nepatinka, kai jis taip elgiasi. Ir jis tavęs neklauso ir toliau spiegia. Ką daryti? Leisti ir toliau jam spiegti? Dar kartą ir dar kartą kartoti savo prašymą? Jis ir toliau neklauso. Va šitoje vietoje, mano manymu, reikia pagrasinti bausme- jeigu tu ir toliau nekreipsi dėmesio į mano prašymą, aš busiu priversta tave nuvesti į kitą kambarį, kad nusiramintum ir apgalvotum situaciją. Bausmė vaikui yra būti atskirtam iš jam įdomaus užsiėmimo- spiegimo. Ir vaikas žino, kad neklausymo atveju jo elgesio pasėkmės yra būtent tokios dėl kurių yra įspėta. Jokių nuoskaudų, jokios baimės bausmei. Su juo elgiamasi sąžiningai. Jis yra informuojamas, kas jo laukia jeigu jis ir toliau neklausys ir tas įvykdoma, jeigu neklausys.
O ką vaikas žino, kai jam pasakoma, kad tau nepatinka, kai jis spiega, kad tu liūdi, tau skauda, kad jis taip elgiasi? Ir leidžiama jam toliau elgtis kaip jam patinka?
Jeigu nesumoki mokesčių, tave įspėja, kad tu pavėlavai sumokėti, prašo sumokėti, antrą kartą informuoja, kad nesumokėjimo atveju bus atiduota anstoliams, kurie išieškos. Būtent bausmės baimė mane motyvuoja elgtis pagal visuomenės normas. Jos gali man nepatikti, aš galiu norėti nemokėti mokesčių ir galiu puikiai suprasti, kad valstybei reikia, tačiau mane priverčia elgtis taip kaip priimtina visuomenėje. Taip ir vaikui gali labai patikti spiegti, jam tai teikia malonumą, jis supranta, kad mamai nepatinka. Bet kaip jį priversti elgtis visuomenėje priimtinu būdu? Ar nereikia versti?
Aš nespiegčiau, jei Tau skaudėtų galvą, nes Tu man rūpi, gerbiu Tave ir noriu Tau gero. Aš taip renkuosi elgtis, be baimės, kad priešingu atveju pademonstruosi man savo rytų kovos menų žinias ;)
PanaikintiIr savo dukrytę mokinu jos apie 'blogo' elgesio pasekmes kitiems, o ne gasdinu tuo ką, kaip pasekmę, aš pati padarysiu jai. Ir turėdama šią informaciją ji pati nusprendžia, kaip jai toliau elgtis.
O ar privertus vaiką patirti "pasekmę", apie kurią įspėjai iš anksto, nelieka nuskaudų - labai abejoju.
Na o kalbant apie meilę - nemanau, kad gali protingai pasirinkti mylėti ar ne. Gali protingai pasirinkti kaip pasielgti, o ne kaip jaustis..
Radau pozytivaus ugdymo straipsnį, kuriame labai gražiai išdėstyta tavo noras auginti be bausmių ir mano mintys apie logines pasėkmes:
Panaikintihttp://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/teveliams/ar-galima-aukleti-be-bausmiu/2387
Man labiausiai patinka konkretūs pavyzdžiai, nes juose galima atskleisti subtilybes. Pvz. jeigu vaikas imtų daužyti su bet kuriuo pasitaikančiu daiktu per galvą, tai sustabdyčiau, pasakyčiau, kad man skauda, antrą kartą paimčiau daiktą, trečią kartą, jei pasitvertų kitą daiktą, reikėtų pagalvoti apie adekvačią pasėkmę. O vaikas kartoja tai daugelį kartų bandydamas ribas, aiškinasi kokie tavo veiksmai seka po dar vieno ir dar vieno karto. Ir kai jis sutinka kai jau jam pačiam yra nemalonu (atimtas žaislas, atskirstas į kitą kambarį), tada jau sustoja. O kito žmogaus suvokiamas skausmas ir nemalonumas jam nėra pakankama sąlyga sustoti tą daryti.
PanaikintiTačiau jeigu jis neadekvačiai išreiškia savo jausmus, pvz. pyktį, tai galima daug kalbėti ir manau, kad čia jokių bausmių imtis negalima.
Situacijos skiriasi tuo, kad pirmojoje aš stipriai ginu save nuo fizinio skausmo. Taip elgdamasi ir netoleruodama tokio elgesio su savimi aš mokinu vaiką elgtis taip pat tokioje situacijoje. Jeigu jam reikės ginti save, jei kas nors muš, jis sustabdys, jei nesiliaus- imsis kitų priemonių, ieškos būdų spręsti tai. Ir man tai patinka.
O diskutuoti ir aiškintis kaip konkrečioje situacijoje elgtis geriau man įdomu, nes galbūt galima pasielgti dar geriau, efektyviau. Aš už adekvačias pasėkmes. Ir prieš vaikų mušimą!
Kai dukrytė bumteli man per galvą - pasakau jai, kad man skauda ir nesmagu. Dažniausiai to pakanka. Buvo atvejų, kai pasakyti neužteko - teko ranka prisidengti galvą, kad neužgautų ar ištiesus ranką laikyti taip, kad ji negalėtų pasiekti mano galvos. Paaiškinti, kad kai ji mane muša - man liūdna ir norisi išeiti į kitą kambarį. Daugiau priemonių imtis neprireikė. Jei būtų prireikę - išėjusi būčiau pati, o ne ją vesčiau kur nors uždaryti.
PanaikintiSupranti, bausmė vaikui yra tai, ką jis pajunta kaip bausmę. Ir nesvarbu kaip Tu tai pavadinsi - adekvačiomis priemonėmis ar loginėmis pasekmėmis ar tiesiog agresija. Daugybei žmonių mušimas irgi atrodo adekvati pasekmė. O aš manu, kad kai verti vaiką daryti kažką prieš jo valią, ar padarai jam kažką, ko jis nenori - tai yra bausmė.
Tuo tarpu noriu tikėti, kad sąžiningu, geru, moraliu suaugusiuoju vaikas gali tapti ir augdamas be bausmių. Na o įsitikinimas, kad be bausmių neįmanoma užauginti gero žmogaus mano manymu kyla arba iš nepasitikėjimo savimi arba iš nepasitikėjimo savo vaiku,
Išeidama iš kambario tu nubaudi save. Vaikas supranta, kad ir ką daryčiau, man viskas galima, kenčia tik kiti.
PanaikintiGerbiu tavo nuomonę. Man ji svarbi, nes ji sušvelnina mano nuostatas ir suteikia galimybę ieškoti dar adekvatesnių reagavimo būdų. Tau norėjau perteikti, kad loginės pasėkmės (aprašytos aukščiau pateiktame straipsnyje) yra būdas vaikui parodyti jo netinkamo elgesio pasėkmes- kai nepakanka supratimo jog kenčia kiti, o būna nemalonios situacijos jam pačiam. Kiekvienas renkasi kas jam yra priimtina santykyje. Ir gal ir gerai, nes mes skirtingi žmonės, skirtingus žmones auginame.
Tu teisi. Nėra dviejų vienodų vaikų ir nėra vieno modelio, idealiai tinkančio visiems.
PanaikintiGeriausia diskutuoti kaip elgtis tinkamai konkrečiose situacijose:
AtsakytiPanaikinti1) kai surenkami ir paslepiami ne vietoje palikti žaislai- mano nuomone, tai turi būti daroma tik tam tikrama amžiuje, kai vaikas tikrai jau savarankiškai moka tvarkytis savo žaislus ir su ta sąlyga, kad patys esate tvarkingi ir susirenkate savo daiktus. geriausia yra kartu tvarkytis taip ugdant tvarkingumo įgūdį.
2) sausos kelnytės "nusiperkamos" pažadu padarius į puodą- aš asmeniškai manau, kad pirkti fiziologinius dalykus yra tiesiog žalinga. iš tikrųjų juk ne tėvams reikia, kad vaikas valgytų, miegotų, tuštintųsi į tualetą. to reikia pačiam vaikui. todėl taip reikia ir komunikuoti. aš kai mokinau savo vaiką daryti į tualetą, pasakojau, kad kai jis pats norės būti kaip tėtis ir mama, tai pats ir nuspręs tą daryti.
tiesa, kartais dėl maisto papirkinėju vaiką. juk taip norisi jam gero. :) suprantu, kad tai netinkamas elgesys, bet...;)
3) tvarkos virtuvėje siekiama informuojant, jog maistą išbarsčius / išpylus privilegijos valgyti pačiam nebeliks- geriausia bausmę sugalvoti tokią, kuri neužkirstų kelio įgūdžių vystymuisi. pvz. geriau sakyti, kad teks tvarkyti, kad tai atima laiką iš kitos veiklos, todėl mama ir tėtis stengiasi valgyti tvarkingai. bausmė galėtų būti kartu tvarkyti- gal ateis tas metas kai atsibos tvarkytis :) juk būtent mes maisto nebarstome dėl šios priežasties. :)
Kokios dar situacijos, kurias galėtumėme aptarti?
Jei šie trys mano elgesio pavyzdžiai man atrodytų geri - tuomet Tavo patarimai man būtų naudingi.
PanaikintiBėda tame, kad žinau kuo jie blogi ir kaip būtų galima padaryti geriau. Bet nepaisant šito žinojimo, vistiek kartais pasielgiu taip, kaip pasielgiu. Iš įpročio, iš inercijos, dėl patogumo..
Todėl žinau, kad nesu su savo vaiku pagarbi visą laiką. Todėl ir iš jo pagarbaus elgesio visą laiką reikalauti negaliu. Tai būtų neteisinga.
Suprantu, kad mes ieškome kaip geriausiai, teisingiausia, efektyviausia elgtis su aplinkiniu pasauliu, todėl ir diskutuojame.
PanaikintiDiskutuojant bendromis frazėmis apie meilę, bausmę, įsivaizduojame skirtingai, todėl geriausia diskutuoti konkrečiais pvz. ir kartu ieškoti geriausio sprendimo konkrečioje situacijoje. Tokiu atveju diskusija yra daug konstruktyvesnė, galima geriau suprasti kito požiūrį.
Vaikai besąligiškai myli savo tėvus, bent jau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje, bet tėvai gali savo vaiką mylėti arba ne. Nemeilė - Tai trauma vaikui. Tas pats su pagarba, todėl reikia, pirma gerbti ir mylėti savo vaikus ir tik tada to paties reikalauti iš savo vaikų. Nes pagarbos vertas net kelių sekundžių amžiaus žmogutis. Tai prigimtinė teisė. Beje mano seneliai manė kad pagarba yra užsitarnaujama. Vaikus auklėjo griežtai, nepaisė jų norų ir to ką sako jie. Pasekmės katastrofiškos.
AtsakytiPanaikinti