"Gerbk savo tėvą ir motiną"

Taip skamba vienas iš dešimties Dievo įsakymų. Ir nesvarbu, tikintys ar netikintys yra tėvai - vaikų pagarba daugeliui yra tai, ką esame linkę priimti kaip savaime suprantamą dalyką. Kartais prie pagarbos norėtume matyti ir besąlyginį paklusnumą. Ir pykstam, siuntam ir jaučiamės  smarkiai nusivylę, jeigu mūsų atžalai pagarba ir paklusnumas kažkodėl nėra įaugę į kraują.

Dažnas tūlas lietuvis tokiu atveju renkasi įskiepyti vaikui pagarbą. “Jeigu bijo - reiškia gerbia”. Nekalbėsiu apie tai, kokiais būdais tokios pagarbos yra siekiama.. Ir kokie žmonės išauga iš vaikų, išdresuotų besąlygiškai paklūsti kiekvienam nurodymui.. Tai svarbu - bet šitas įrašas ne apie tai.

Aš noriu pakalbėti apie tai, ar mes, tėvai, esame verti savo vaikų pagarbos? Ar mes patys gebame gerbti savo vaikus?

Turbūt visi pritartume, kad negerai prieš vaikus naudoti fizinį smurtą. O kaip dėl fizinės jėgos? Ar mes galime pasodinti ar paguldyti vaiką kažkur, kur jis nenori vien tik dėl to, kad mes tai galime (pajėgiame) fiziškai? Jeigu vaikui bus geriau kitur, nei jis yra dabar - ar galime paimti jį ir nunešti jam nesutinkant? 

O jeigu nuo to patogiau bus ne vaikui, o tik mums?

Šiuo metu nesugalvoju jokių priežasčių ar sąlygų, dėl kurių sutikčiau, kad prieš mane būtų panaudota jėga. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad mane ir asmenį, prieš mane naudojantį prievartą, galėtų sieti abipusė pagarba.

Na bet tarkim mes esame geri tėvai. Mes savo vaiko nemušame, ir prieš jį nenaudojame jėgos. Dar mes jį mylime, maitiname, rengiame, laviname na ir atliekame dar eilę kitų tėviškų prievolių. Ar tokiu atveju galime ramiai ranką ant širdies padėję pasakyti, kad mes gerbiame savo vaiką?

Pasakyti gal ir galime. Bet pagarba, mano subjektyvia nuomone, labai panaši į besąlyginę meilę. Faktas, kad mes kažką mylime besąlygiškai - pats iš savęs nėra didelė vertybė. Toks tyras jausmas beabejo praturtina mūsų gyvenimą, tačiau tikru stebuklu jis tampa tik tada, jei mūsų meilės objektas jaučiasi esąs mylimas besąlygiškai. O tai dažnai yra toli gražu ne tas pats. Taip pat ir su pagarba. Mes galime jaustis gerbiančiais savo vaikus. Tačiau esminis klausimas yra - ar mūsų vaikai jaučiasi gerbiami.

Pagalvokime apie save:

• Kaip jums patinka, kai jus pravardžiuoja? kai klijuoja jums etiketes (tu visada... tu niekada...)?
• Kaip jūs jaučiatės, kai nėra atsižvelgiama į jūsų nuomone? ar ji net nėra išklausoma?
• Koks jausmas apima, kai kažkas savinasi jūsų nuosavybę? na gerai, gal nesisavina, o tik laikinai atima, nes palikote nevietoje ?
• O kai kas nors jus smulkmeniškai kontroliuoja ?
• O jeigu jums kažką pažadėjo ir po to nesilaikė duoto žodžio? pamiršo?
• Na o jeigu jus spaudžia padaryti kažką, ko jūs nenorite, gasdindami bausmėmis? 

Na gerai, “gasdinti bausmėmis” prastai parinktas terminas. Šiais laikais vaikų disciplinos specialistai labiau mėgsta sakyti “informuoti apie pasekmes”. Taigi..

• Kaip jaučiatės kai jums pasiūlo kažką padaryti ir informuoja kokios pasekmės jūsų laukia, jeigu prašymo neįvykdysite?
• O ar jaučiatės gerbiami, kai jus bando papirkti? 
• Arba kai jumis manipuliuojama pasinaudojant meile? Kai žinote kad kažkaip pasielgus ar atvirkščiai -  nepasielgus - rizikuojate, jog jūsų sutuoktinis su jums nesišnekės, nenorės būti tame pačiame kambaryje, ar gal net išvarys jus iš lovos?

Aš pati nei vienu iš šių atvejų nesijausčiau nei besąlygiškai mylima, nei gerbiama. Ir nepaisiant to, nuolat pagaunu save ir kitus šitaip besielgiant su vaiku: surenkami ir paslepiami nevietoje palikti žaislai; sausos kelnytės "nusiperkamos" pažadu padarius į puodą, įjungti filmuką; o tvarkos virtuvėje siekiama informuojant, jog maistą išbarsčius / išpylus privilegijos valgyti pačiam nebeliks.

Ir nors suprantu, kad mano vaikas yra vertas mano pagarbos, nepriklausomai nuo savo amžiaus, sugebėjimų ar išsilavinimo - negalėčiau ramiai ir užtikrintai pasakyti, kad visada elgiuosi su savo dukryte pagarbiai. Ne iš blogos valios - tiesiog taip gaunasi..

Nėra smagu sau pripažinti, kad nesi savo vaikui tokia gera mama, kokia norėtum būti, tačiau šis žinojimas leidžia atsipalaiduoti ir nepriimti asmeniškai vaiko išdaigų. Suprantu, kad kartais mažoji nesielgia taip, kaip mums norisi ne todėl, kad mūsų negerbia ar nemyli. Tiesiog jai irgi kartais taip gaunasi. Ne iš blogos valios.

Na o grįžtant prie Dievo įsakymo: jei galėčiau jį perrašyti, tuomet jis atrodytų taip: "Gerbk savo vaikus". O matydami gerą pavyzdį pagarbos tėvams vaikai išmoks patys.

Nedėkingas

Viena pagyvenusi moteris nuolatos pasakoja savo vaikams ir visiems aplinkiniams apie tai, kaip be galo sunku jai buvo savo vaikus auginti. Selektyvi atmintis saugo tik tai, ką gero vaikams ji padarė: virė valgyti, plovė vystyklus.. Moteris jaučiasi labai daug investavusi į savo vaikus - paaukojusi jiems gražiausias savo gyvenimo dienas.. O jie, dabar jau suaugę ir savo šeimas sukūrę, kažkodėl nepuola tenkinti kiekvieno motinos įgeidžio. Kokie nedėkingi...

Štai kita moteris savo jau suaugusiems ir šeimas sukūrusiems vaikams primygtinai bruka savo paslaugas ir pinigus garsiai deklaruodama, kad už jos pagalbą dabar, vaikai privalės jai padėti senatvėje. Ir negali atsisakyti pagalbos, neužgaudamas tokios "rūpestingos" mamos.. Tik vaikai, kažkodėl, vistiek nesijaučia dėkingi...

Nuo ko gi priklauso vaikų dėkingumas? Jeigu jo negali nei primesti, nei nupirkti - kaip jį pelnyti?

Ar vaikai išvis turi jaustis dėkingi savo tėvams ?

Ar tai, kad mažą žmogutį devynis mėnesius nešiojame po širdimi, vėliau nešiojame priglaudę prie krūtinės, pavargusį užnešame laiptais ar užsnūdusį parnešame į lovą.. Kad dalinamės su mažu piliečiu savo dienomis, pamiršę ramų poilsį naktimis dalinamės su juo savo lova.. Kad maitiname savo pienu, o vėliau atiduodame geriausią kąsnį nuo savo stalo..  Ar tai, ir dar daug dalykų, kuriuos kasdien daro tėvai, suteikia jiems teisę reikalauti iš vaiko dėkingumo? Ar savo meilę ir rūpestį vaikui atiduodame, ar tik skoliname tikėdamiesi atgauti su procentais?

Aš esu dėkinga savo tėvams. Tačiau ne už tai, kad jie mane pagimdė ir užaugino. Ne už tai, kad pamaitino ir aprengė, išlaikė ir išmokslino. Juk visa tai - tėvų pareiga.
Dėkinga esu už akimirkas, kurios sušildo prisiminus. Už tai, kad papūtė nubrozdintus kelius. Už tai, kad sergančiai skaitė pasakas. Už tai, kad nešė ant pečių, kai blogai jaučiausi. Už tai, kad glostė nugarą prieš užmiegant. Už tai, kad laikė už rankos, kai bijojau dantų daktarės.  Už tai, kad glostė plaukus, kai galvą ant kelių padėjus verkiau dėl kažkurios nelaimingos meilės...
Už tai, kad ir šiandieną jie yra šalia ir visada pasiruošę padėti nieko už tai neprašydami.

Tai besąlyginė tėvų meilė. Iš jos ir gimsta dėkingumas. Nenupirktas, neprimestas ir neišskaičiuotas.

Kiek saugoti vaiką ?

Turiu nerimą.


Mano mažosios pramogų sąraše jau gerą pusmetį yra laipiojimais mūsų dideliais mediniais laiptais. Negana to, kad ji nori laipioti savarankiškai - dabar, jau nebe pirmą savaitę, žemyn ji stengiasi lipti atsistojus. 
Kasdieniuose rūpesčiuose vis įsitempus klausausi - ar nepasigirs mažų delniukų ar pėdučių tapsėjimas laiptų link.. Ir įtarus, kad mažosios planuose jau atsirado kelionė laiptas - viską metu ir bėgu "gelbėti".
Kartais - kai kelionė veda į viršų - man užtenka tik žvilgsniu nulydėti savo alpinistę. Tuomet stoviu laiptų apačioje su drebančia širdimi ir prakaituojančiais delnais - pasirengusi bet kurią akimirką pulti aukštyn gaudyti besiritančio savo vaiko.. Ir kas kart po plauką man nubąla, kol pagaliau ji saugiai pasiekia viršų.
O kai mažoji susiruošia lipti žemyn - aš vietoje nebeišstoviu. Paimu ją už rankos, ar bent jau prisėdu keliom pakopom žemiau, kad ji būtų nuo manęs ne daugiau kaip per ištiestą ranką. Kad apsaugočiau nuo nelaimės..


Tarsi to būtų mažai - dabar jos ekstremalias pramogas papildė tokie dalykai kaip supamojo arkliuko maksimalių įsisiūbavimo amplitudžių išbandymas stovint kojomis ant sėdynės arba lipimas ant virtuvės stalo.  Ir esu tikra, kad tuo dar viskas nepasibaigs.. 


O juk mano mažai tyrinėtojai dar tik pusantrų metukų. Dar tokia maža.. Negalėčiau sau atleisti, jei jai kažkas blogo nutiktų. Kažkas, nuo ko būčiau galėjusi ją apsaugoti.. Todėl ir bėgu vis, dėl savo pačios ramybės, ir vis "gelbėju"..


Būtų viskas kaip ir aišku - bet yra du dalykai, kurie neduoda man ramybės:

• Pirmas - aš nuolatos įsitempus. Ir nuolatos blaškausi tarp savo darbų ir rūpesčio mažąja. Dėl to darausi irzli..

• Antras - mažoji aiškiai nepatenkinta mano kišimusi į jos planus. Ji irgi darosi irzli.

Mes abi dėl tokio mano elgesio jaučiamės prastai. Gal kažką darau ne taip?


Jean Liedloff knygoje "The Continuum Concept: In Search Of Happiness Lost" aprašo Amazonės indėnų vaikus, kurie nevaržomi žaidžia ant skardžio, ar maudosi srauniuose upės vandenyse. Kūdikiai ropinėja šalia laužo ar žaidžia su aštriais peiliais.. Nedraudžiami ir nesaugomi.. Ir visų svarbiausia nesusižeisdami. Tokia mūsų, žinduolių prigimtis - mano autorė. Mūsų mažyliai turi puikiai veikiančius savisaugos instinktus ir gali patys savimi pasirūpinti. Tėvai pasitiki savo vaikais, nesvarbu kokie maži jie bebūtų, ir neleidžia savo baimėms apriboti vaiko laisvės.
Juk katės savo mažyčiams kačiukams netrukdo mokintis lipti į medį..


Visa tai skamba labai gražiai ir natūraliai - kol kalba neina apie mano vaiką.


Kitas mano mylimas autorius, Janusz Korczak savo knygoje "How to love a Child" rašo: 
"Karšta, protinga, rami motinos meilė vaikui turi duoti jam teisę į priešlaikinę mirtį – baigti gyvenimo ciklą ne šešiasdešimt kartų Žemei apsisukus aplink Saulę, o sulaukus vieno ar tik trejų pavasarių".
"Bijodami, kad mirtis gali iš mūsų atimti vaiką, mes atimame iš vaiko gyvenimą; Nenorėdami prarasti vaiko, mes neleidžiame jam gyventi".


Bauginančiai stiprų atgarsį mano mintyse ir nuojautose suranda šie žodžiai. Bet aiškumo, kaip elgtis toliau - dar nėra.


Skaitau evoliucinės psichologijos straipsnį apie rizikingus vaikų žaidimus. Autorius rašo, kad vaikai nuo gimimo turi tam tikrų baimių, kaip tarkim aukščio ar nepažįstamų žmonių baimė. Šios evoliuciškai susiformavusios baimės apsaugo kūdikį nuo situacijų, kurioms jis dar nėra pakankamai subrendęs. O kad šios kūdikystės baimės vėliau nevirstų fobijomis - vaikas pats inicijuoja pavojingus žaidimus, kurių metu susidurdamas su savo baimėmis jas nugali. Va taip va. Ir apribodami vaikams galimybes užsiimti rizikingomis veikloms, mes tik padedam atsirasti įvairioms neurozėms ir psichopatologijoms. 


Visur tas pats. Statistika, ir ta sako, kad bėgant metams ir vaikų žaidimų aikštelėms darantis vis saugesnėmis bendras susižeidimų skaičius išlieka nepakitęs.


Pradedu bijoti kur mane šios paieškos nuves..


Galvoju apie save. Ar man geriau sekasi atlikti sudėtingus darbus tada, kai galiu viena jiems susikaupti ar tada, kai kažkas per petį mane stebi? Ar galiu ramiai ir užtikrintai judėti pirmyn, kai aplink esantys žmonės garsiai abejoja mano galimybėmis?  Ar kito žmogaus tikėjimas, kad man nepavyks, yra sutrukdęs man pasiekti tikslą ?


Atsakymai kalba patys už save.. Galvoje vietoj nuojautų ir baimių ima rastis nedrąsus aiškumas. Suprantu, kad problema ne laiptuose. Problema manyje.


Jean Liedloff aprašyti indėnai tiki, kad jei vaikas pats priima sprendimą - vadinasi jis yra pakankamai suaugęs tam sprendimui priimti. Tikriausiai taip ir yra. 


Belieka man nugalėti savo baimes, nustoti "gelbėti" savo vaiką ir pradėti pasitikėti.

"jeigu aš turėčiau dukrą.."

Mama pasakojo, kad vaikystėje, kai mes rimtai susipykdavome - aš vis pradėdavau sakyti  "jeigu aš turėčiau dukrą.." ir vis per ašaras sakinio neužbaigdavau.
Pati nei vieno tokio dialogo neprisimenu.. Bet pamenu keletą pažadų, kuriuos daviau savo būsimiems vaikams dar pati būdama vaikas. Štai kokie jie:

• "Nes yra toks žodis REIKIA" - šios frazės niekada nebus tarp mano argumentų, pagrindžiančių poreikį atlikti kokį nors veiksmą. Jeigu kažkas turėtų būti atlikta - tam tikrai turi būti rimtesnių priežasčių, nei vienas lietuvių kalbos žodyne esantis žodis.
• Jokių grasinimų, klausimų "ar nori, kad pasiimčiau diržą.." nei tuo labiau paties auklėjimo diržu ar kokio nors kitokio mušimo jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių nebus. 
• Gerbsiu savo vaikus ir būsiu dėmesinga jų poreikiams, tačiau nereikalausiu iš savo vaikų, kad jie mane gerbtų ar besąlygiškai man paklustų.
• Nepriekaištausiu vaikams, kad jie nedėkingi. Susilauksiu vaikų, juos auginsiu, mylėsiu ir jais rūpinsiuos dėl to, kad pati taip noriu, o ne tam, kad jie būtų man dėkingi.
• Niekada nereikalausiu, kad vaikas susitvarkytų savo kambarį ar pasiklotų savo lovą. Jeigu tai vaiko kambarys - jis ir sprendžia kada ir kaip jį susitvarkyti. Jeigu tai jo lova - jo ir reikalas ar tą lovą kloti ar ne. Jeigu manysiu galinti nuspręsti kaip vaikas turi elgtis su vienu ar kitu daiktu - tai ir sakysiu, kad tas ar kitas daiktas yra mano, o ne vaiko.
• Ką ir kiek rengtis mano vaikai spręs pats. Patys sušals, sušils ar sušlaps, kai pasirinks neteisingai ir patys iš savų klaidų pasimokys.
• Liesiu ir glostysiu savo vaikus taip ilgai ir taip dažnai, kaip jiems to norėsis. Niekada nesakysiu, kad prie švelnumo ir artumo įpratusiems vaikams bus sunku rasti tokį pat švelnų ir mylintį sutuoktinį. Niekada negalvosiu, kad mano vaikai tokio dėmesingo ir švelnaus gyvenimo draugo nėra verti. Ir niekada nesakysiu, kad apriboju savo meilę norėdama jiems gero.
• Niekada negasdinsiu vaiko, kad paliksiu jį arba kad atiduosiu kokiam nors dėdei ar policininkui, jei jis nesielgs taip, kaip man norisi. Mano vaikai žinos, kad savo valia jų niekam niekada neatiduosiu.
• Nesakysiu vaikui, kad jo skausmas netikras, nestiprus ar nevertas dėmesio. Niekada nesakysiu dukrai, kad gimdyti tai iš tiesų skauda, ir jei nori kada nors turėti vaikų - tegu pradeda pratintis prie mažų skausmų ir nustoja verkšlenti. 
• Niekada nesakysiu, kad vaikas verkia be reikalo. Leisiu vaikui verkti tiek, kiek jam norisi ir taip, kaip jam norisi. Niekada negrasinsiu, kad prilupsiu jį, jeigu nesiliaus verkęs.
• Mano vaikai patys nuspręs, kada jiems eiti miegoti.
• Mano vaikai valgydami galės niūniuoti panosėje. Taip pat galės niūniuoti sėdėdami tualete ar bet kur kitur, kur jiems atrodys tinkama :)
• Mano vaikai galės turėti šunį :)

Tokie štai mano vaikystės pažadai. Jų buvo ir daugiau.. Ne visus dabar prisimenu. 

Bet žinau, kad šie principai kaip vaikystėje taip ir šiandieną man atrodo teisingi.

Ir štai dabar, kai mano didžiausia svajonė išsipildė.. Kai pagaliau turiu dukrą!  Tepadeda man visos jėgos - tikros ir išgalvotos - šių pažadų laikytis. Dėl nuoskaudų, kurias nešiojuosi, dėl vaiko, kuriuo buvau ir, visų svarbiausia, dėl vaiko, kurį auginu.

Kaip verkia vaikai

Man nusišypsojo laimė auginti vaiką, kuris verkia labai nedaug, ir retai be rimtos priežasties.

Vieną vakarą, prieš porą dienų, mažoji užsivertė ant savęs puodelį kątik užplikytos arbatos. Raudojo taip, kad gniaužė kvapą.. Net išvargus nuo verkimo, valgydama pienelį ir jau snausdama ant mano rankų ji vis dar nenustojo kūkčioti.. Buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai girdėjau savo dukrytę raudant.

Bet ne visada vaikų verksmas yra toks spaudžiantis širdį, kaip kad tą nelemtą vakarą. Kartais vaikai neturi rimtos priežasties verkti. Bent jau taip atrodo mums, suaugusiems..

Pavyzdžiui mūsų kaimynų iš apačios vaikai žviegia. Tiksliau taip jų verksmą vadina jų mama:

- Nustok žviegti!! - girdisi per visą kiemą..

Aš pati - kiek pamenu iš vaikystės - dažniausiai bliaudavau arba žliumbdavau.

Kažkaip po šiai dienai nejauku išgirdus tokius pavadinimus. Kodėl tokie skirtingi žodžiai tam pačiam veiksmui apibūdinti? Ką vaikų verksmo pavadinimai sako apie jų tėvus?

Pati esu asfalto vaikas, bet žinau, kad žviegia - kiaulės, o bliauna avys ir ožkos.. Nereikia būti mokslininku, kad išskaičiuoti - kas, jų pačių žodžiais, tuomet yra bliaunančių ir žviegiančių vaikų tėvai...

Aš savo mažają įtikinėjau šiandien, kad nereikia zyzti. Minusas man. Einu geriau pati pazysiu aplink kriauklėje sukrautus neplautus indus, kol dar vyras negrįžo.

O visiem tėvam linkiu nebūti gyvuliais ir su savo vaikais kalbėti pagarbiai.

Lenk medį kol jaunas

Šįvakar migdydama dukrytę prisiminiau šią patarlę ir susimąsčiau.. Kodėl tautos išmintis siūlo medį lenkti? Kodėl nesakoma "puoselėk medį, kol jaunas" arba "saugok medį kol jaunas"?

Mano dukrytė apsimeta kad neišgirdo, kai jau trečią kartą prašau jos atbėgti apsiauti batus. "Nu visai neklauso" - stebisi mano mama. O kodėl turėtų? Juk ryte lašindama jai į akis lašiukus aš irgi neklausiau jos.. ji sakė "NE-NIO" o aš neklausiau. Dar neklausiau, kai prašė įjungti filmuką.. Sakiau kad žiūrėsim kai grįš tėtis. Nemečiau visko ir neišėjau tuojaus pat su ja į lauką, kai ji vedėsi mane prie lauko durų ir prašėsi laukan net kelis kartus. Nedaviau nešiotis mano puodelio su kava ir t.t. Per dieną daugybę kartų neklausiau savo dukrytės...  Ir kodėl turėčiau tikėtis, kad išgirdusi mano norą uždėti batukus ant jos kojyčių mažoji tą pačią akimirką viską mes ir tuojaus pat paklus?

"Kas tėvų neklauso - valgo duoną sausą" - dar viena keista lietuviška patarlė, atspindinti mūsų (lietuvių) požiūrį į vaikų auklėjimą. Įdomu, ką tautos išmintis galėtų patarti šįvakar valgyti man, taip gausiai neklausiusiai savo vaiko? Gurkšteliu savo vandeniu atskiesto balto vyno ir pasikasau pakaušį.. Jeigu mažoji galėtų sugalvoti kas bus nepaklusniems tėvams - turbūt tai nuskambėtų maždaug taip "Kas vaikų neklauso - tas neįdomus. Ir einu aš žaisti, pabandysiu vėl paprašyti vėliau" Va taip va paprastai. Reiktų ir man taip išmokti.