2012 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

"Ir nustoji rėkti, arba... "

Kodėl mes taip organiškai nepernešame vaikų rėkimo ?

Štai mažas vaikas negavo kažko, ko norėjo, ir parkritęs ant grindų garsiai rauda. Gal netgi kūkčiodamas ir springdamas.. gal netgi rankomis, kojomis ar net galva daužydamas į grindis.

Ir štai šalia jo suaugęs. Sukandęs dantis, rankas sugniaužęs į kumščius.. Visas įsitempęs. Pakilęs spaudimas, padažnėjęs pulsas.. raudonis muša veidą ir nėra vietos kur pasidėti. Rodos bet ką padarytų, kad tik visas tas rėkimas kuo greičiau pasibaigtų.

Tarp dviejų asmenybių vyksta kova..

Vaikų auklėjimo klasika sako, kad suaugusysis negali sau leisti šitos kovos pralaimėti. Jeigu jis nusileis - tuomet vaikas supras, jog rėkimas yra puikus būdas pasiekti tai, ko šiaip jau įprastomis priemonėmis nepasieksi.  Pasidavęs ir nusileidęs tokiam mažam teroristui suaugusysis bus laikomas silpnu ir leidžiančiu savim manipuliuoti. O tas iš mūsų, kuris tvirtai laikysis savo ir nenusileis mažam rėkiančiam žmogučiui - bus laikomas principingu ir teisingai auklėjančiu tėvu/globėju. Šioje vaiko-suaugusiojo kovoje laimėtojas gali būti tik vienas.

Ir štai mes, rimti, atsakingi ir puikiai suprantantys šią klasikinę teoriją stovim tvirti kaip mūrai ir laikomės savo. Mūsų mažas žmogus kūkčioja ir springsta ant grindų - o mes turim būti stiprūs, nuoseklūs ir nesiduoti manipuliuojami. Nuo šitos kovos mums darosi bloga. Dažnas mūsų pradeda rėkti ant vaiko, ar grasinti jam, kad jei nesiliaus raudojęs - mes jam padarysim dar blogiau. Dažnas net pakelia ranką prieš tokį isterikuojantį neklaužadą. Kiti stengiasi atsiriboti nuo rėkimo. Išeina iš kambario - arba patį vaiką uždaro kitame kambaryje - kad išsirėktų.

O ar dažnas iš mūsų pagalvoja, kad jeigu vaikas rauda.. jei jis daužosi į grindis... jei jis negali žodžio pratarti per nepaliaujantį kūkčiojimą - tai visų pirma ir svarbiausia yra tai, kad mūsų vaikui yra blogai. Jis verkia dėl to, kad jam liūdna ir pikta. Jis verkia dėl to, kad kažkas jam šiuo metu yra labai svarbu ir nepaprastai reikalinga, ir to kažko jis negauna. Bandymai paprašyti / pasiekti / paimti nepavyko - ir jis nebežino ką daugiau daryti. Mažam žmogui labai skaudu.

O jam artimas žmogus, jo mama, tėtis, močiutė, teta ar auklė, ne tik nepadeda jam pasiekti šio be galo svarbaus jam tikslo - bet dargi ir atvirkščiai. Yra pikti.. rėkia, gąsdina ar net mušasi. Šie nepaprastai svarbūs dideli žmonės ne tik kad nepadeda nusiraminti ir išeiti iš šios skausmingos ir neviltimi persmelktos vaiko būsenos.. Ne.. jie nusisuka.. Jie tarsi sako "Mums Tu toks nesi reikalingas, mes Tavęs tokio nepriimam. Jeigu Tau yra blogai - tai pats ir tvarkykis. Ir, geriau padaryk tai kuo greičiau!".

Ir tikrai, susidūrimas po susidūrimo, isterija po isterijos mažas žmogutis išmoksta mūsų duodamą pamoką. "Mane myli tada, kai esu linksmas, laimingas ir paklusnus. Jeigu noriu būti mylimas, turiu nustoti kovoti dėl to, kas man svarbu ir reikalinga". O mylimas, tikiu, trokšta būti kiekvienas vaikas.
Ir štai, vieną gražią dieną isterijos baigiasi. Suaugusieji patenkinti.. Mažo žmogaus širdutėje žaizda - bet niekas to nenori pastebėti.  Juk ir mus taip tėvai augino - ir štai, pažiūrėkite - normalūs išaugome.. Ar ne?

Visa bėda, kad mūsų širdyse likę randai pradeda skaudėti tada, kai matome ant žemės parkritusį raudantį vaiką. Gal būt dėl mūsų pačių žaizdų mes negalime išlikti ramūs ir norime, kad vaiko isterija kuo griečiau baigtųsi. Savo pačių skausmą iš paskutiniųjų laikome sukąstais dantimis ir sugniaužtais kumščiais. Gal būt..

O ką tada daryti? Jeigu yra kažkas, ko vaikui labai reikia, bet tikrai, dėl rimtų ir objektyvių priežasčių negalima? Spjauti į viską ir leisti vaikui viską, kas tik šaus į galvą idant jo neįskaudinti?

Ne. Nemanau. Jeigu kažko tikrai negalima - tai negalima. Tiesiog mažylio liūdesį dėl tokio draudimo turėtume priimti be pykčio. Juk jei kažko labai svarbaus ir brangaus netektume, ir tai sukeltų mums didžiulį sielvartą - norėtume, kad artimiausi žmonės mus suprastų ir palaikytų, leistų mums išsiverkti, apkabintų švelniai ir padėtų nurimti. Ne pykčiu ir grasinimais, ne savo atsukta nugara ir bejausmiu ignoravimu, o savo meile ir rūpesčiu padėtų mums su mūsų netektimi susitaikyti.

Tai ir elkimės su savo vaikais taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą