Bet ar esame pasiruošę tam, kad mažas žmogus savo dovanomis naudosis ne taip, kaip mums norėtųsi? Kas, jeigu lėlytę norės nukirpti, knygelę apipaišyti, o su naujais batukais išklampoti visas aplinkines balas ?
- jei lipsi į balas - eisim namo! - griežtu balsu sako tėtis..
- jei paišysi knygeles - knygelės išeis.. - gąsdina mama
- lėlėms plaukų kirpti negalima!
.. o kodėl negalima? ar šie daiktai yra mūsų, ar vaiko? Jis ar mes turėtume spręsti, kaip tinkamai jais naudotis? Ar norėtume, kad kas nors mums nurodinėtų, kaip mums elgtis su mūsų daiktais? Ar net grasintų juos iš mūsų atimti, jei nedarysime kaip paliepti?
Kodėl manome, kad galime su vaiku elgtis taip, kaip nenorėtume, kad būtų elgiamasi su mumis?
Vaiko daiktai - vaiko nuosavybė. Ir jis kaip tinkamas pats gali spręsti, ką ir kaip su jais daryti. Nori - sulaužyti ar apipaišyti.. Nori - padovanoti kam nors, ar išmesti. Ir nesvarbu, kaip dėl to jaučiamės mes. Svarbu, kaip jaučiasi mūsų mažas žmogutis. O sveikos psichikos vaikas aiškiai parodo, kad jam nepatinka, kai savinamės jo turtą.
Ir ypač kai kėsinamės į tokią svarbią vaiko nuosavybę, kaip jo kūnas:
- žaisti galėsi eiti tada, kai viską suvalgysi!
- nevalgyk tiek daug, skaudės pilvuką..
- tu jau pavargęs, gulkis ir miegok.
Įdomu, kada žmonija pradėjo galvoti, kad suaugę geriau už vaiką žino kada ir kiek jis turi miegoti ar valgyti?
Įsivaizduokit, kad jums kas nors taip komanduotų. Kaip reaguotumėte į tokius pareiškimus? Manęs, pavyzdžiui, tokie nurodinėjimai švelniai tariant nedžiugintų ir tokį "vadovą" norėčiau pasiųsti kuo toliau..
Mūsų vaikai irgi nesidžiaugia tokiu mūsų elgesiu. Lipa iš lovos, nenorėdami miegoti.. Verkia, jei bandom juos išlaikyti per prievartą.. Nenori keltis žadinami.. Atsisako valgyti, jei maistas jiems neskanus arba jei jaučiasi sotūs.
Ir mes, tėvai, turėtume tuo džiaugtis. Jeigu vaikas mums nepaklūsta - reiškia jis aiškiai jaučia ko jam reikia ir turi pakankamai drąsos ir pasitikėjimo savimi, kad dėl to kovotų. Klausykimės savo vaikų! Jokie dietologai, maisto piramidės ar kalorijų lentelės nežino geriau už patį žmogaus organizmą kokių ir kiek medžiagų jam reikia. Jokia knyga apie miegą nesudarys geresnio režimo vaikui, nei jis netrukdomas susidarytų sau pats. Ir nepratinkime vaikų klausyti mūsų nurodymų, o leiskime jiems neprarasti gebėjimo įsiklausyti į save.
Tai vaikui būtų tikrai didžiulė dovana.
o jeigu prideti ir pasekmes:
AtsakytiPanaikinti-jei lipsi i balas su batukais, suslaps kojytes, joms bus salta, todel teks eiti namo. (mes mokome, kad su botais galima i visas balas lipt, o batukus saugome)
- jeigu paisysi ant knyguciu, jos nebebus tokios grazios. galima paaukot viena knygute, kad vaikas isitikintu. kita karta paklaust, ar grazi. tegul sprendzia vaikas. galima issakyt savo nuomone.
- ar tikrai jau pavalgei ir jauties sotus? jeigu taip, gali eit zaist.
kai mokiname kazkokiu taisykliu, zinome pasemes, bet nepapasakojam vaikui. vaikui juk reikes gyvent musu pasaulyje, suprast piezasties, pasekmes desni.
Mes aišku esame daugiau patyrę ir išmintingesni. Todėl papasakoti vaikui apie natūralias pasekmes yra sąžininga ir tai yra mūsų, tėvų, pareiga. Tik svarbu atskirti kur pasekmė yra natūrali, o kur tai jau mūsų sugalvota "pasekmė", ar gal net geriau tiktų žodis "bausmė".
AtsakytiPanaikintiEiti namo šlapiais batukais dėl to, kad šalta kojytėms yra ne tas pats, kaip eiti namo sausomis kojytėmis dėl to, kad neklausei mamos ir įlipai į balą.
Aš manau, kad patirti natūralias pasekmes - jeigu tai nepavojinga - mažam tyrinėtojui reikėtų leisti pačiam. Perspėti galim, bet spręsti turėtu pats vaikas.
O gąsdinti vaiką pasekmėmis, kurias patys jam sukelsim (pvz. atimsim jo daiktus) - nesąžininga ir neteisinga.
pritariu 100%. gerai, kad augame kartu su vaikais :-)
AtsakytiPanaikinti