Štai kita moteris savo jau suaugusiems ir šeimas sukūrusiems vaikams primygtinai bruka savo paslaugas ir pinigus garsiai deklaruodama, kad už jos pagalbą dabar, vaikai privalės jai padėti senatvėje. Ir negali atsisakyti pagalbos, neužgaudamas tokios "rūpestingos" mamos.. Tik vaikai, kažkodėl, vistiek nesijaučia dėkingi...
Nuo ko gi priklauso vaikų dėkingumas? Jeigu jo negali nei primesti, nei nupirkti - kaip jį pelnyti?
Ar vaikai išvis turi jaustis dėkingi savo tėvams ?
Ar tai, kad mažą žmogutį devynis mėnesius nešiojame po širdimi, vėliau nešiojame priglaudę prie krūtinės, pavargusį užnešame laiptais ar užsnūdusį parnešame į lovą.. Kad dalinamės su mažu piliečiu savo dienomis, pamiršę ramų poilsį naktimis dalinamės su juo savo lova.. Kad maitiname savo pienu, o vėliau atiduodame geriausią kąsnį nuo savo stalo.. Ar tai, ir dar daug dalykų, kuriuos kasdien daro tėvai, suteikia jiems teisę reikalauti iš vaiko dėkingumo? Ar savo meilę ir rūpestį vaikui atiduodame, ar tik skoliname tikėdamiesi atgauti su procentais?
Aš esu dėkinga savo tėvams. Tačiau ne už tai, kad jie mane pagimdė ir užaugino. Ne už tai, kad pamaitino ir aprengė, išlaikė ir išmokslino. Juk visa tai - tėvų pareiga.
Dėkinga esu už akimirkas, kurios sušildo prisiminus. Už tai, kad papūtė nubrozdintus kelius. Už tai, kad sergančiai skaitė pasakas. Už tai, kad nešė ant pečių, kai blogai jaučiausi. Už tai, kad glostė nugarą prieš užmiegant. Už tai, kad laikė už rankos, kai bijojau dantų daktarės. Už tai, kad glostė plaukus, kai galvą ant kelių padėjus verkiau dėl kažkurios nelaimingos meilės...
Už tai, kad ir šiandieną jie yra šalia ir visada pasiruošę padėti nieko už tai neprašydami.
Tai besąlyginė tėvų meilė. Iš jos ir gimsta dėkingumas. Nenupirktas, neprimestas ir neišskaičiuotas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą