Vėliau, mums su mažąja nuėjus į lovą valgyti pienuko ir migdytis dukrytė pradėjo man pasakoti:
Tete py (tėtis pyksta)
Tete baa, niu-niu-niu (tėtis barė, sakė negalima)
Tada apsiverkė bepasakodama. O kai nurimo pradėjo kalbėti vėl:
Mū niu-niu-niu (muštis negalima)
Baa niu-niu-niu (bartis negalima)
a Tieja, a mama baa niu-niu-niu, teti (ir Tėjos ir mamos negalima barti, tėti)
va taip va pusantrų metų vaiko lūpom kalba išmintis :)
Nusprendėm, kad reikia eiti pas tėti susitaikyti. Taip ir padarėm.
Tėtis jau buvo nebepiktas. Pasiėmė mažąją ant rankų ir jos atsiprašė. Pasakė, kad pasielgė negerai, ir kad vaikų barti ir piktai su jais kalbėti negalima. Ir kad stengsis taip daugiau nedaryti.
Mažoji rimtai suraukus antakius išklausė viso atsiprašymo. Tada pasimatavo su tėčiu nosimis, nusišypsojo, davė jam bučkį ir linksma nubėgo užsiimti savais reikalais.
Mažoje širdelėje nėra vietos didelėms nuoskaudoms :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą