“Kai Tu buvai maža, o aš buvau didelė ir Tu šokinėjai ant lovos, o aš norėjau važiuoti namo - tai aš tris kartus Tavęs prašiau ateiti rengtis ir Tu neatėjai. Ir tada aš supykau ir išvažiavau namo viena.”
Štai tokią istoriją man vakar papasakojo mano trimetė dukra. Taip bešališkai ir atvirai atspindėdama tą vakarą tarp mūsų įvykusį konfliktą.. Ir kartu primindama mano pačios vaikystėje nuolatos vykusias “dramas”. Ir jausmus, tas dramas lydėjusius..
Labai aiškiai supratau, kur link veda tokios “auklėjimo taktikos” ir kaip labai nenoriu ten atsidurti. Mane aplankiusias mintis sudėliosiu į šį tekstą. Gal dar kas nors šiose kasdienėse situacijose atpažins save ir priims sprendimą nebedaryti klaidų, mokinančių vaiką negerbti savo tėvų.
Melavimas
Skamba labai žiauriai ir, jeigu laikome save gerais tėvais, tikriausiai esame tikri, kad savo vaikams nemeluojame. Bet ar tikrai mūsų gyvenime nėra mažų manipuliatyvių melagysčių?
Turbūt daugeliui pažįstama pasirodys situacija, kai tėvai kažkur skuba išvažiuoti, o jų mažoji atžala susigalvoja 58-nis dalykus, ką jai reikia nuveikti iki ateinant rengtis. Logiški paaiškinimai apie tai, kad laiko jau nėra ir kad rengtis reikia jau dabar - lieka neišgirsti. O pagauti ir aprengti vaiką per prievartą neleidžia įsitikinimai, arba tiesiog nėra ūpo. Labai gundanti išeitis tuomet atrodo pagąsdinti vaiką, kad išvažiuosime be jo.
Dažniausiai vaikas nenori likti vienas namuose (svečiuose, parduotuvėje ir t.t.) ir išsigandęs tokio scenarijaus su ašaromis akyse atbėga rengtis. Visi išsiruošia laiku. Nepriireikia nei fizinės jėgos, nei pakelto balso.. Ir kas čia blogo, sakysite? Juk mes iš tiesų savo vaiko nepaliktume. Mes atsakingi ir geri tėvai. O ši maža nekalta melagystė tėra būdas greitai ir lengvai susitvarkyti su situacija, kuri kitu atveju gali užtrukti ilgai ir kainuoti nemažai nervų.
Kita dažna “nekalta” melagystė irgi yra vedama gerų norų. Štai matome savo mažą smalsuolį belipantį ant virtuvės spintelių, vaikštinėjantį į ežerą vedančio lieptelio kraštu ar darantį ką nors kito, kas mums atrodo pavojinga. Ir mes, mylintys ir atsakingi tėvai, jausdami nerimą dėl savo mažo nuotykių ieškotojo nusprendžiam jį apsaugoti nuo nelaimės perspėdami “nelipk, nukrisi (paskęsi, nusideginsi ir t.t.)”. Ir mažas žmogus, jeigu mumus pasitiki - paklauso ir nelipa.
Tačiau kas nutinka, jei vaikas visgi nusprendžia nepaklausyti mūsų perspėjimo? Tada nutinka vienas iš dviejų dalykų. Arba mūsų pranašystė išsipildo ir vaikas tikrai susižeidžia, arba vaikas padaro tai, ką planavo ir jam nenutinka nieko blogo. Šiuo antruoju atveju mes liekame melagiais. Ir vaikas išmoksta, kad nebūtinai tai, ką sako tėvai, yra tiesa. Ir rimtai žiūrėti į tokius perspėjimus nėra reikalo.
Ne ką geresnės perspektyvos laukia ir tėvų, linkusių pagąsdinti vaikus savo išvažiavimu. Anksčiau ar vėliau atžala turėtų nuspręsti patikrinti tėvų išsakytus teiginius. Ir tuomet tėvams teks rinktis - ar tesėti duotą žodį ar likti melagiais. Trumpalaikėje perspektyvoje nepriimtinesnis turbūt atrodys pirmasis variantas. Tačiau antrasis griauna tiek tėvų autoritetą tiek ir vaiko pasitikėjimą tėvais. Ir vaikui užtenka vieną kartą pagauti tėvus meluojant, kad visi ateityje tėvų išsakomi ultimatumai atrodytų nerimti. Ar to norime?
Kartojimasis
Kitas labai efektyvus būdas išmokyti vaiką mūsų negerbti ir nepriimti mūsų sakomų dalykų rimtai - tai kartojimasis. Štai paprašome savo ikimokyklinuko kažką padaryti. Jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadaro. Kas toliau? Dauguma mūsų paprašo antrą kartą.. po to trečią ir t.t. Dažnai su kiekvienu pakartojimu tėvų balso tonas tampa vis piktesnis, tie patys dalykai pasakomi vis garsiau. Ir tai vyksta tol, kol vaikas “išgirsta” prašymą arba kol kantrybės netekę tėvai imasi rimtesnių priemonių.
Kokią pamoką gauna vaikas, matydamas tėvus nuolatos kartojančius tuos pačius dalykus? Tikriausiai anksčiau ar vėliau jis nusprendžia, kad viskas, kas pasakoma tik vieną kartą - nėra svarbu. Nes tai, kas iš tiesų svarbu - būna pasakoma tris kartus ar daugiau. Taip pat viskas, kas svarbu - yra sakoma garsiai ir pikto tonu. Todėl į normaliai, civilizuotai išsakomus prašymus dėmesio kreipti neverta.
Ar to siekiame išmokyti savo vaikus?
Nepamenu autoriaus, bet geriausias mano kada nors perskaitytas patarimas “ką daryti, kad nereikėtų vaikui visko kartoti daug kartų” buvo paprastas ir trumpas: “nekartoti”. Trivialu, bet kartais taip sunkiai įgyvendinama..
Moralizavimas
Dar vienas puikus būdas išmokyti vaiką mūsų negirdėti yra moralizavimas. Esu girdėjusi žmogų pasakojant, kad savo mamos moralų ir burbėjimo ilgiainiui jam pavyko išmokti negirdėti. Ne tai, kad šis žmogus būtų praradęs klausą, ar kažkas panašaus.. Jis tiesiog išmoko į nuolatinius mamos priekaištus ir moralizavimą reaguoti taip, kaip mes reaguojame į kavinėje grojančią muziką. Mes girdime kažkokį šurmulį fone, bet skambančių dainų žodžių neidentifikuojame ir nesiklausome. O išėję iš kavinės dažniausiai negalime pasakyti nei kas dainavo, nei apie ką.
Kaip mes išmokstame negirdėti? Spėju, kad mechanizmas labai paprastas. Įsivaizduokime mažo žmogaus psichiką, nuolatos atakuojamą šabloninių burbėjimų:
Tu niekada...
Tu visada..
Kiek kartų galiu Tau kartoti?
Tu negirdi..
Tu nesupranti..
Tu nesugebi..
Tu šioks ir anoks..
Tu nieko nesugebi padaryti gerai.
Vistiek Tu nepadarysi..
Tau nesigaus..
Tau nepavyks..
Ir šiuo atveju mažo žmogaus psichika turi du pasirinkimus: visa tai arba priimti, arba atmesti. Priimti reikštų patikėti tuo, kad esi nevykėlis ir pasirinkti gyventi nevykėlio gyvenimą. Negirdėti, nesuprasti ir nesugebėti.. Nes kam stengtis - jei vistiek niekas Tavimi netiki..
Kitas variantas - nepriimti viso šito briedo. Su juo nesutikti, arba jį tiesiog ignoruoti. Aišku, ignoruojant rizikuojama neišgirsti ir gerų ar svarbių dalykų. Tačiau tai palyginus nedidelė kaina, kurią verta sumokėti už išsaugotą savivertę.
Neadekvatumas
Ir paskutinis, bet ne mažiau efektyvus būdas prarasti vaiko pagarbą ir pasitikėjimą yra dažnas neatitikimas tarp to ką sakome, ir to, ką darome.
Štai pavyzdžiui žaidžia du vaikai. Vyresnis atima iš mažesnio žaislą. Tuomet prieina mama, atima žaislą iš vyresniojo, atiduoda mažesniąjam ir paaiškina: "mes neatiminėjame daiktų iš mažesnių". Arba berniukui kieme užgavusiam mažesnę mergaitę tėtis trenkia per užpakalį ir sako "muštis negalima".
Kaip manote, ką išmoksta šie vaikai? Ar jie mokosi iš suaugusiųjų pasakytų žodžių, ar iš veiksmų?
Jeigu mes mokinsime vaiką, kad kertant gatvę reikia eiti per perėją, o jis matys mus einant beliakur - kaip jis elgsis, kai mes jo nestebėsime? Ar galime tikėtis, kad vaikai laikysis duoto žodžio, jeigu mūsų pačių žodžiai ir veiksmai prasilenkia tarpusavyje?
Ar mes pajėgtume gerbti ir pasitikėti žmogumi, kuris šneka viena, o daro visai ką kitą? Ar šitaip elgdamiesi galime tikėtis pagarbos iš savo vaikų?
Intencijos
Dažnas mūsų (ir aš ne išimtis), esame linkę kartkarčiais padaryti šias nuodėmes. Kartais dėl kantrybės stokos, kartais iš nuovargio ar tiesiog dėl savo patogumo. Dažniausiai mes elgiamės vienaip ar kitaip norėdami savo vaikams gero. Ir tikimės, kad ši mūsų intencija automatiškai pateisins ir neutralizuos visas mūsų klaidas.
Ir tame yra dalis tiesos. Jeigu mums pasiseks - galbūt kokių trisdešimties metų ir savų atžalų sulaukę mūsų vaikai supras, kodėl mes darėme tai ką darėme ir kokios buvo mūsų tikrosios intencijos. Galbūt..
Tačiau iki tol dar liko labai daug laiko. Sau ir jums linkiu tą laiką pragyventi neprarandant vaikų pasitikėjimo ir pagarbos.
