Vaikai, ateidami pas mus, atsineša su savimi didžiulę išmintį. Jie mielai mus moko - jeigu tik gebame priimti jų duodamas pamokas. Tai, ko per beveik tris metus mane išmokė mano dukrytė - galėčiau sudėti į tris pagrindinius principus, tris pamatinius akmenis ant kurių pastatytas santykis su vaiku yra šiltas, tvirtas, saugus ir pagarbus.
Laisva valia
Pirmasis ir ko gero svarbiausias principas yra laisva valia. Tikiu, kad vaikas yra pajėgus priimti gerą sprendimą, jeigu turi pakankamą kiekį informacijos tam sprendimui priimti. Todėl manau, kad nėra reikalo su vaikais nuolat kalbėti liepiamąja nuosaka. Paliepimą ar nurodymą verta pakeisti tiesiog reikalingos informacijos suteikimu. Taip nušausime iš karto kelis kiškius.
Pirmasis - išvengsime pasipriešinimo. Kaip turbūt kiekvienas esame pajutę - dažni kitų asmenų paliepimai ir smulkmeniški nurodinėjimai mus erzina, pykdo, kartais netgi sukelia priešiškumą. Vaikai šiuo klausimu nuo mūsų nedaug kuo skiriasi.
Antrasis - išvengsime kartojimo. Jeigu vaikas supras, dėl kokių priežasčių neverta kišti pirštų prie verdančio puodo arba kodėl neverta lipti į balą su medžiaginiais batais - tikėtina, kad šie klausimai bus išspręsti ir nebereikės saugoti mažo žmogaus kaskart verdant sriubą ar einan pasivaikščioti po lietaus.
Trečiasis - suteiksime progą mažam žmogui pačiam priimti sprendimą. Taip ugdysime savarankiškai mąstančią ir atsakingai sprendimus priimančią asmenybę.
Aišku egzistuoja rizika, kad vaiko priimtas sprendimas nesutaps su mūsų norimu. Tą turime mokėti išgirsti ir priimti. Ir jeigu vaiko pasirinktas sprendimas nėra pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei - su tuo susitaikyti. Jeigu visgi vaikas nori atsigerti indų ploviklio po to, kai jam paaiškinome kas yra nuodingos medžiagos ir ką jos padaro gyvam organizmui - tikėtina, kad mūsų paaiškinimas neatitinka vaiko amžiaus ir nėra jam suprantamas. Kartoti to paties antrą kartą tik griežtesniu tonu taip pat neverta - taip tik sudarysime įspūdį, kad dalykai, kuriuos sakome ramiai ir tik vieną kartą nėra pakankamai svarbūs. Kai vaikas nepasirenka mums savaime suprantamo sprendimo - verta paklausti vaiko, kokia yra jo motyvacija. Galbūt mes aiškiname visai ne tai, ko mažasis tyrinėtojas nežino ar nesupranta.
Sprendimas duoti vaikui laisvą valią nėra lengvas tradiciškai auklėtiems tėvams. Įsivaizdavimas, kad tėvai visais klausimais viską žino geriau už vaiką ir tik jie turėtų priimti visus su vaiko gerove susijusius sprendimus - labai gajus mūsų kultūroje. Vis dar pasitaiko psichologų, rimtu veidu aiškinančių, kad laisva valia ankstyvoje vaikystėje sukelia žmogui nerimo ir nesaugumo jausmą visam gyvenimui... Įdomu būtų išgirsti jų argumentus..
Aišku teigiantys, kad ne visi sprendimai gali ir turi būti daromi mažamečio vaiko yra iš dalies teisūs. Juk niekada nesitartume su mažu vaiku apie tai, ar reikėtų užmigdyti katę.. ar mamai reikėtų pasidaryti abortą.. Tačiau nuspręsti kiek valgyti, ką apsirengti, ką ir kaip daryti su SAVO daiktais ir kada eiti miegoti - vaikas puikiai gali pats. Nuo kada? Nuo tada, kai parodo norą pats tokius sprendimus priimti.
Pagarba
Vienas iš dešimties Dievo įsakymų reikalauja gerbti tėvą ir motiną, tačiau dekaloge praleistas labai svarbus punktas - gerbti savo vaikus. Kalbėdama apie pagarbą turiu minty visus elgesio principus, kuriuos taikytume bendraudami su žmogumi, kurį gerbiame. Juk gerbiamam žmogui nemeluotume, juo nemanipuliuotume. Gerbtume jo nuomonę ir jo nuosavybę. Kalbėtume su juo ramiai ir argumentuotai. Neignoruotume gerbiamo žmogaus, kai jis bandytų užmegzti pokalbį su mumis. Nepertraukinėtume. Nenurodinėtume jam kiekviename žingsnyje ką ir kaip jis turi daryti. Nepravardžiuotume jo, nežemintume ir nesityčiotume. Nesistengtume primesti jam savo valios.. Intensyviai tokio žmogaus išreikštų emocijų nevadintume baubimu, zyzimu ar ožiais. O prieš pasmerkdami gerbiamą žmogų bent pasistengtume jį suprasti.
Tai tokios paprastos elgesio taisyklės, kurios mums yra savaime suprantamos bendraujant su draugais, kolegomis ar (o kartais ypač) viršininkais. Tačiau kažkodėl daug kam jos yra neįgyvendinamos bendraujant su nuosavais vaikais. Kodėl? nežinau. Gal žmonės su kuriais buvo nepagarbiai elgiamasi vaikystėje užaugę pamiršta, koks tai jausmas. Todėl nebijo užgauti tų, kuriuos rodos turėtų mylėti ir saugoti labiau už gyvenimą.. O gal čia kaip armijoje - vyresni visada atsigriebia ant jaunesnių?
Nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Tik esu dėkinga likimui, kad turiu dukrą, kuri išmokė mane ją gerbti. Kitokio elgesio ji netoleruoja. Tikiu, kad netoleruos ir ateityje. Ir jau dabar ja dėl to didžiuojuosi.
Empatija
Trečias ilgainiui man išsikristalizavęs kertinis santykių akmuo yra atjauta. Jeigu norime, kad šalia mūsų augtų žmogus, kuris bus mums geras, atidus ir rūpestingas - pirmiausia turime tokie būti jam. Jeigu norime, kad mus priimtų ir mylėų ne tik puikiai nusiteikusius, bet ir pavargusius, nusiminusius ar piktus - turime mokyti savo pavyzdžiu.
Kaip manote, kokią pamoką apie empatiją gauna vaikas, kai jį rėkiantį uždarome kitame kambaryje, kad jis nusiramintų? Ką jis išmoksta, kai jį nubaudžiame už parodytą pykčio protrūkį? Kai ant pavargusio, verkiančio vaiko rėkiame kad jis užtiltų? Kai jis nugriuvęs prašosi ant rankų, o mes jam sakom "nieko tokio, Tau jau neskauda"?
Ar tokio elgesio norėtume iš savo artimųjų akimirkomis, kai mums bus sunku?
O štai vaikas, kuriam nukritus ant žemės ir pradėjus rėkti tėvai be pykčio ir priekaištų padės nusiraminti kitą kartą gali jus nustebinti netikėtai pribėgdamas, apsikabindamas ir padėdamas nusiraminti jums. Žinau ką sakau. Esu tai patyrusi.
Yra dar daugybė dalykų, kurių turėtume išmokti iš savo vaikų: mokėjimo džiaugtis mažais dalykais.. mokėjimo atleisti.. mokėjimo prieiti ir be jokios aiškios priežasties pasakyti "aš labai džiaugiuosi kad esi čia, su manim". Ir viso to galime mokytis, jei stebėsime viską atvira širdimi. Jei išminties mokysimės iš savo vaiko, o ne populiarių vaikų auklėjimo vadovėlių.
