"jeigu aš turėčiau dukrą.."

Mama pasakojo, kad vaikystėje, kai mes rimtai susipykdavome - aš vis pradėdavau sakyti  "jeigu aš turėčiau dukrą.." ir vis per ašaras sakinio neužbaigdavau.
Pati nei vieno tokio dialogo neprisimenu.. Bet pamenu keletą pažadų, kuriuos daviau savo būsimiems vaikams dar pati būdama vaikas. Štai kokie jie:

• "Nes yra toks žodis REIKIA" - šios frazės niekada nebus tarp mano argumentų, pagrindžiančių poreikį atlikti kokį nors veiksmą. Jeigu kažkas turėtų būti atlikta - tam tikrai turi būti rimtesnių priežasčių, nei vienas lietuvių kalbos žodyne esantis žodis.
• Jokių grasinimų, klausimų "ar nori, kad pasiimčiau diržą.." nei tuo labiau paties auklėjimo diržu ar kokio nors kitokio mušimo jokiomis aplinkybėmis ir dėl jokių priežasčių nebus. 
• Gerbsiu savo vaikus ir būsiu dėmesinga jų poreikiams, tačiau nereikalausiu iš savo vaikų, kad jie mane gerbtų ar besąlygiškai man paklustų.
• Nepriekaištausiu vaikams, kad jie nedėkingi. Susilauksiu vaikų, juos auginsiu, mylėsiu ir jais rūpinsiuos dėl to, kad pati taip noriu, o ne tam, kad jie būtų man dėkingi.
• Niekada nereikalausiu, kad vaikas susitvarkytų savo kambarį ar pasiklotų savo lovą. Jeigu tai vaiko kambarys - jis ir sprendžia kada ir kaip jį susitvarkyti. Jeigu tai jo lova - jo ir reikalas ar tą lovą kloti ar ne. Jeigu manysiu galinti nuspręsti kaip vaikas turi elgtis su vienu ar kitu daiktu - tai ir sakysiu, kad tas ar kitas daiktas yra mano, o ne vaiko.
• Ką ir kiek rengtis mano vaikai spręs pats. Patys sušals, sušils ar sušlaps, kai pasirinks neteisingai ir patys iš savų klaidų pasimokys.
• Liesiu ir glostysiu savo vaikus taip ilgai ir taip dažnai, kaip jiems to norėsis. Niekada nesakysiu, kad prie švelnumo ir artumo įpratusiems vaikams bus sunku rasti tokį pat švelnų ir mylintį sutuoktinį. Niekada negalvosiu, kad mano vaikai tokio dėmesingo ir švelnaus gyvenimo draugo nėra verti. Ir niekada nesakysiu, kad apriboju savo meilę norėdama jiems gero.
• Niekada negasdinsiu vaiko, kad paliksiu jį arba kad atiduosiu kokiam nors dėdei ar policininkui, jei jis nesielgs taip, kaip man norisi. Mano vaikai žinos, kad savo valia jų niekam niekada neatiduosiu.
• Nesakysiu vaikui, kad jo skausmas netikras, nestiprus ar nevertas dėmesio. Niekada nesakysiu dukrai, kad gimdyti tai iš tiesų skauda, ir jei nori kada nors turėti vaikų - tegu pradeda pratintis prie mažų skausmų ir nustoja verkšlenti. 
• Niekada nesakysiu, kad vaikas verkia be reikalo. Leisiu vaikui verkti tiek, kiek jam norisi ir taip, kaip jam norisi. Niekada negrasinsiu, kad prilupsiu jį, jeigu nesiliaus verkęs.
• Mano vaikai patys nuspręs, kada jiems eiti miegoti.
• Mano vaikai valgydami galės niūniuoti panosėje. Taip pat galės niūniuoti sėdėdami tualete ar bet kur kitur, kur jiems atrodys tinkama :)
• Mano vaikai galės turėti šunį :)

Tokie štai mano vaikystės pažadai. Jų buvo ir daugiau.. Ne visus dabar prisimenu. 

Bet žinau, kad šie principai kaip vaikystėje taip ir šiandieną man atrodo teisingi.

Ir štai dabar, kai mano didžiausia svajonė išsipildė.. Kai pagaliau turiu dukrą!  Tepadeda man visos jėgos - tikros ir išgalvotos - šių pažadų laikytis. Dėl nuoskaudų, kurias nešiojuosi, dėl vaiko, kuriuo buvau ir, visų svarbiausia, dėl vaiko, kurį auginu.